You Stole My Voice

17

Norėjau juos atsiminti visus iki vieno , bet negalėjau prieš akis vis iškildavo jų negyvi kūnai pakarti ant virvių sventainėje. Negalėjau atsiminti gyvos savo šeimos ir tai varė mane iš proto. Bandžiau užsidengti akis ir pasislėpti nuo visko , bet man nepavyko kūnas buvo per daug nukamuotas. Protas nebepajėgė atsiminti dėl ko viskas vyksta. Dėl ko man tenka bėgti iš ligoninės.

Nusikamavumis atsirėmiau į sieną esančia šalia mano šeimos durelių. Pasidėjau šalia kuprinę nusileidau žemiau kepurės snapelį ir užmerkiau akis. nenorėjau daugiau nieko tik panirti į tamsą ir leisti jai mane pasiglemžti. Rytoj ateis rytas ir man teks spręsti kitas problemas. Šiandien norėjau pabūti čia su savo šeima. Tikriausiai paskutinį kart galėsiu taip ramei su ja būtį , paskutinį kart iki kol pasaulis atkapstys , mano paslaptį.

*

Pramerkiau akis nuo triukšmo dirginančio mano klausą. Patalpoje buvo šviesu. Tikriausiai jau rytas. Pasitryniau akis. apsižvalgiau aplink. Vis dar buvau viena. Atsidususi pasirėmiau į sieną ir pakilau. Užsidėjau kuprinę. Už stiklinių durų mačiau besibūriuojančius žmones juodais drabužiais. Pasitvarkiau veido kaukę. Nenorėjau , jog kažkas mane atpažintu , o po to ką padarė EXO žmones žino mano veidą. Nusilenkiau savo šeimos urnai persižegnojau.

Stengiausi kuo nepastebimiau išeiti iš patalpos. Keli žmonės atsisuko pažiūrėti į mane , bet tai tikriausiai dėl to , jog jų akį patraukė mano mėlyni plaukai. Ramei nusileidau laiptais ir be jokių įvykiu išėjau iš pastato. Neklydau jau buvo rytas. Pramankšinau kojas ir likusį sustingūsį kūną. Miegoti ant kietų ,šaltų grindų greitai taps mano įpročiu.

Buvau nusiraminusi. Jutau skausmą krūtinėje ir šiokį tokį liūdesį , bet buvau žymiai ramesnė nei vakar. Tirkiausiai turėčiau grįžti į ligoninę... Ahh ne pirmiausia reikia grįžti namo ir persirengti , bei išsimaudyti tada grįžti namo. Susistabdžiau taksi. Iš kišenės išsitraukiau lapelį ir tušinuką užrašiau savo namų adresą. Atsirėmiau į sėdynę. Žvelgiau pro lekenčius vaizdus. Mačiau , kad taksistas vis žvilgčioja per veidrodėlį į mane. Stengiausi į jį nekreipti dėmesio. Tada išgirdau rytines žines.

„Vakar vakare iš Šv.Marijos ligoninės pabėgo Xiujum Wenslou niekas nežino kodėl ji pabėgo. Ligoninė neturi jokių priekaištu paciientei , nes už gydymą ji susimokėjo. Bet žmonėms kylą klausimas kas dabar išbaidė garsiąją komiksų rašytoją XW? Nejau ji nepanoro bendrauti su karštaisiais..."

Mašina sustojo prie mano gyvenamo daugebučio. Nedvejodama numečiau pinigūs ir iššokau iš mašinos. Negalėjau klausytis tų skiedalų. Aš nepabūgau bendrauti su EXO , aš tiesiog negalėjau su jais bendrauti , nes jie nėra atviri... Papurčiusi galvą suvedžiau durų kodą. Nekreipdama dėmesio , kaip įprastai praėjau pro apsaugą. Pakilau laiptais į savo aukštą. Pradėjau kupriniai ieškoti raktų. Radusi juos pakėliau akis norėdama atrakinti duris. Raktų ryšulėlis susidūrė su grindimis.

Negalėjau patikėti tuo ką matė mano akys. Geltona policijos juostas buvo skersai užklijuota per mano buto duris. Nurijau seiles netikėdama savo akimis. Ant durų aiškiai purškiamais dažais buvo užrašytą „Palik mūsų idol ramybėje". Durų spyna sugadinta ir sulaužytą. Drebančia ranką pastūmiau duris jos atsivėrė.

Kūnų ritosi baimės ir šalčio bangos. Jutau , kaip darėsi silpną , bet nepasidaviau tam. Dailiai nuplėšiau policijos juostas ir žengiau į vidų. Visas butas buvo suniokatas. Daiktai sudaužyti. Pilna šukių ir purškiamais dažais užrašytų užrašų. Sustingau užlipusi ant vieno iš seniau buvusiu įrėmintų piešinių. Priklaupiau prie jo. Nuvaliau stiklus. Tai buvo mano šeimos piešinys. Jie jame šypsojosi , bet dabar... Dabar tame piešinyje žmonėms buvo išdurtos akys.

Atpažinau krūtinėje kylančius jausmus. Panika. Panika , kad nebeturiu saugios vietos. Tas jausmas jau buvo kartą mane pasiglemžęs dėl jo ir buvau išsiusta į Korėja. Dabar jis vėl kėsinosi į mane. Numečiau popieriaus lapą ant grindų. Nusiėmiau kepurę ir veido kaukę. Giliai kvėpuodama ir besitvartydama drąsiai nubėgau į vonia. Suklupau prie klozeto. Nebegalėjau to iškęsti. Buvo per sunku. Šaltas prakaitas lašeliais susikaupė ant kaktos. Atsitraukusi nuo klozeto pažvelgiau į melsvas lubas , bent ne baltos.

Nusiplovusi veidą pakilau nuo grindų. Viskas bus gerai ar ne? Man viena kart pavyko tai išgyventi šį kart taip pat pavyks. Tai tik keli milijonai fanių kurios nekenčia manęs ir kurių pilnas pasaulis manau , kad išvykusi į negyvenamą salą pasislėpsiu nuo jų...

Pasiremdama į sienas nuėjau į seniau buvusį mano kambarį. Jis buvo toks kokio ir tikėjausi. Visas sudarkytas. Visur mėtėsi mano rūbai. Priklaupusi surinkau sveikus rūbus. Sudėjau juos ant lovos. Juoda maikutė ilgom rankovėm ir juodi džinsai suplyšę ties kelėnais. Sukaupusi jėgas persirengiau. Radau sveiką juodą megstuką užsivilkau jį , o ant jo kožą. Priėjusi prie spintos išėmiau jos grindinę lentą ir iš vidaus ištraukiau mažą kvadratinę dėžutę. Viduje buvo dar viena šeimos nuotrauką. Mano gimtinės pasas ir banko kortelė kurios niekad nenaudojau , bet visad laikiau ją jei kartais nebeturėčiau kito pasirinkimo. Žinoma ir mobilusis su vieninteliu numeriu jame.

Susidėjusi daigtus į kuprinę priėjau prie seifo kurio joms nepavyko atidaryti jo viduje buvo keli sąsiuviniai. Juos taip pat įsidėjau į kuprinę. Tai buvo mano komiksai kurie dar nebuvižo išleisti ir krūvelė grynųjų jei sumastyčiau pasislėpti nuo pasaulio. Viskas ko man reikėjo , kaip atsiskyrėliai. Gaila nesugalvojau pasidaryti padirbto paso būtų pravertęs , nes dabar jaučiuosi , kaip bėganti nuo policijos , o ne nuo išprotėjusiu merginų.

Viską susirinkusi pasišalinau iš savo butu. Vaizdas sukosi. Darėsi vis silpniau. Tai dėl tų jausmų kylančiu krūtinėje. Priėjau kioskelį nusipirkau dešrainį ir vandens. Paėjusi kelis žingsnius nėriau į parkelį ir sukritau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko. Išgėrusi visą buteliuką vandens ir suvalgiusi pusę dešrainio pasijutau geriau. Bet skausmas krūtinėje nemažėjo. Atsirado ir kitas jausmas. Vienatvės.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau tekstinę žinutę už mane atsakingam pareigūnui. Manau jis turėtu žinoti kas nutiko mano butui ir kodėl aš nieko apie tai nežinau.

„Kas nutiko mano butui ir kodėl man niekas apie tai nepranešė?"

Atsakymo sulaukiau netikėtai greitai lyg jis būtų budėjęs prie savo telefono laukdamas mano pranešimo.

„Tai nutiko kelioms valandoms po to kai žinesklaida išleido tavo nuotrauką. Tu gulėjai ligoninėj , tad nemačiau reikalo tau pranešti tik dėl tavo pačios gerovės. Xiujum kur tu esi tavęs ieško , kodėl tu pabėgai iš ligoninės?"

„Žinai kokia šiandien diena?"

„Negalėčiau jos pamiršti. Šią dieną netekau savo geriausios draugės."

„James rūpinkis savo žmona ir dukra. Aš pasirūpinsiu savimi."

„Ką ruošiesi toliau daryti Xiujum. Nejau bėgsi į kitą šalį? Tu vis dar negali kalbėti , tau reikia regulairiai lankytis pas daktarą , kad pagytum."

„Aš bijau."

oliau. quW