You Stole My Voice

16

-O Baekhyun,-nustebo vaikinas.

-Suho , kaip laikaisi?

Pribėgo vaikinukas prie savo lyderio. Buvo keista tai stebėti , nes Suho atrodė labai pasimetęs. Baekhyun įjungė telefono priekinę kamerą , paspaudė kažkokį mygtuką ir tarė.

-Palaikyk mano telefoną aš panešiu vandenį. Laikyk telefoną iškelta , nes sunčiuos žaidimą , o čia prastas ryšys.

Vaizdas telefono ekrane pasikeitė. Jame atsirado Suho ir jo nustebęs veidas. Norėjau juoktis tikrai. Nes tai buvo begalo juokinga. Vaikinas atrodė toks nieko nesupratęs , kad net pasidarė jo gaila. Atsidusau užsidengiau akis. Girdėjau , kaip jaunesnysis vaikinas sako juokelis savo lyderiui kuris kuo toliau tuo labiau atrodė pasimetęs. Pasiėmiau pagalvę nuo sofos ir apsikabinau ją. Juoko ašaros ritosi skruostais. Negalėjau juoktis... man nėjo juoktis... Jau seniai nebesijuokiau ir dabar balso stygos to neleidžia....

Vaikinai įžengė atgal į patalpą iš kurios Baekhyun išėjo. Suho gražino telefoną draugui. Girdėjau , kaip vaikinai suriko , kad pagaliau atnešė vandenį. Jie pribėgo prie savo draugų. Buvo malonu stebėti juos tokius žmogiškus. Nors ir atrodė pavarge , bet taip pat atrodė ir laimingi.

-Mmmm man rašė Xiujum iš Sehun telefono,-tarė Chen.

-Sehun kodėl tu jai palikai savo telefoną. Ar nežinai ką ji gali su juo padaryti , ten yra per daug asmeniškos informacijos!,-piktai tarė Suho.

Aš visiškai su juo sutinku Sehun neturėjo taip pasielgti. Jis visai nepagalvojo apie savo privatų gyvenimą ką jis žino gal aš pakvaišusi fanė.

-Jai reikėjo interneto,-tyliai tarė vaikinas.

-Jai jei reikėjo interneto , tai kodėl ji rašinėja man su durnais klausimais. Aš nesuprantu , kas su ja negerai. Gerai suprantu mes kalti dėl to kas jai nutiko , bet nereikia apsimesti , kad tai vien mūsų kaltė.

-Ji buvo mūsų fanė , tad turim ja rūpintis,-ramei pasakė Xiumin.

-Ji vis dar mūsų fanė. Mane siutina ,kad vadovybė pasiūlė jai sutarti,-mestelėjo Kai.

-Vaikinai...,-bandė įsiterpti Baekhyun.

-Man labiausiai nepatinka , kad ji yra mano skaitomu komisksu rašytoja. Gal ji ir atrodė maloni , bet po to , kai sužinojo , jog mes EXO pasidarė labai bjauri su mumis. Mes taip pat žmones , o ji elgesi su mumis , kaip su priešais,-nenustojo Suho.

-Jai nebūtum davęs jai savo telefono būtumėm , kaip nors išsisuke... nebenoriu jos niekad sutikti. Tokių nemalonių žmonių kaip ji aš nemėgstu. Man atrodo ji pati susipylė tą skysti sau į burną ir apsimetė , kad mūsų fanės tai padarė tik tam , kad sutiktu mus.

-Vaikinai....

-Ką???,-susiraukęs paklausė Suho.

Baekhyun drebančiom rankom apsuko kamerą ir visą telefoną. Nežiūrėjau į mobiliojo ekraną. Negalėjau patikėti tuo ką išgirdau. Nežinau kodėl , bet mano širdis suskaudo. Jaučiausi sužeista nors žinojau , kad niekas manęs nesužeidė tie vaikinai tiesiog pasakė tiesą. Štai kodėl nesinaudoju internetu ten taip pat gali rasti tokios tiesos. Tiesos kuri mane sužeistu taip pat , kaip ir šių vaikinų žodžiai.

Prikandusi lūpą pakėliau savo pilkas apsiblaususias akis. Mačiau , kad vaikinai buvo šokiruoti to ką pamatė. Chen užsidengė burną delnu , Suho žengė kelis žingsnius atgal. Kai suklupo. Paėmiau popieriaus lapą drebančia ranka parašiau ką norėjau. Norėjau kuo greičiau baigti pokalbį , nes vaizdas liejosi nuo besikaupiančiu ašarų. Aš neverkiau tada , kai man pranešė apie balso stygas , bet verkiu dabar... Tikriausiai dėl to , nes žinojau ,kad balso stygos sugis , o jų pasakyti žodžiai... Juos aš atsiminsiu ilgai...

„Ačiū už tiesą. Nebelankykit manęs. Sehun telefoną perduosiu apsaugai jie gražins jum jį. Atsiprašau , kad jums pridariau nemalonumų aš to nenorėjau."

Daviau jiems pusė minutės perskaityti tai ką parašiau , nes ašaros jau tekėjo skruostais. Numečiau lapą ir uždengiau kamerą. Drabančiais pirštais nuspaudžiau raudoną mygtuką. Dar girdėjau , kaip Chen bandė ištarti mano vardą. Padėjusi ragelį atsiguliau ant grindų ir leidau ašarom tekėti skruostais. Jos ritosi tyliai. Tai buvo tyli rauda.

Pačios skaudžiausios raudos ir yra tylios raudos. Žvelgiau į prieš mane išmėtytus lapus ir nejudėjau. Rankomis užsidengiau veidą leisdama sau pasislėpti nuo visko. Kūnų bėgo šalčio bangos. Šaltos grindys leido atvėsti ir mano kūnui , tai ramino. Šaltis kėlė drebulį , bet tuo pačiu ir ramino mano širdį. Nežinau ko vedama pakilau nuo grindų. Iš spintos išsitraukiau savo rūbus kuriais buvau atvešta į ligoninę. Greit juos užsivilkau. Paėmiau kuprinę. Sudėjau į ją savo daiktus. Surinkau lapus nuo stalo ir grindų. Prirašytus lapus sumečiau į šiukšlinę. Pradėta Exo komiksą dailiai sudėjau į kruvelę , o ant jos padėjau telefoną su užrašu „Gražinti Suho ir Sehun". Pasiėmiau savo veido kaukę ją užsidėjusi susirišau plaukus į vieną kasą ir pasislėpiau po kepure.

Niekur neradau savo telefona beliko spėti , kad jį kažkas pasiėmė. Gūžtelėjau pečiais. Nereikia man jo. Giliai įkvėpusi priėjau prie durų atsistojau šalia jų prisirėmusi prie sienos. Suskaičiavau iki trijų ir sviedžiau stiklinę į sieną. Skardus dūžio garsas nuskambėjo visoje palatoje. Durys akimirksniu atsidarė. Du apsauginiai įlėkė į palatą ir nedvejodami nubėgo tualeto link kur degė šviesa. Išbėgau iš palatos. Prabėgau pro mane prižiūrinti daktarą. Linktelėjau jam jis man tik ištiesė lapelį. Pagriebusi jį nubėgau laiptų link.

Nemaniau , kad iš ligoninės , taip lengva pabėgti. Na apsaugai ir nebuvo reikalo manęs stabdyti. Aš susimokėjau už gydymą dviem savaitėm į priekį. Man prabėgant daktaras davė recepta naujiems vaistams. Tad nebuvo reikalo manęs gaudyti. Vienintelis dalykas dėl ko mane galėjo sustabdyti , tai tik dėl tų dviejų vyrų nuo kurių bėgau.

Tikriausiai visi mano , kad aš bėgau namo arba į viešbutį. Tai netiesa nesu dar tokia kvaila ir iš ligoninės pabėgau ne dėl to , kad norėjau namo... Ne tai beveik tiesa. Pabėgau , nes jaučiausi taip pat įskaudinta , kaip ir tada , kai mane paliko mano šeima , kai jei visi mirė. Ir dėl to , kad rytoj mano jaunėliui sunėnui sueitu 10 metų. Nenorėjau tą dieną praleisti ligoninėje. Norėjau nueiti aplankyti jų.

Jau temo , tikriausiai galėjau pasirinkti ir geresnį pabėgimo laiką , bet geriau naktį nei dieną , kai aplink pilną žmonių įpatingai man. Žinojau kelia iki pastato link kurio ėjau tai buvo tik pusvalandžio kelias. Taip pat žinojau , kad jie nesugalvos manęs ten ieškoti. Jie nežino kas aš išties esu , tad jie nežino ir apie šia vietą.

Slėpdamasi po kepure artėjau savo tikslo link. Skaudėjo ranką iš kurios išėmiau kateterį. Taip pat jaučiausi silpnokai. Tikriausiai reikėjo pirma pavalgyt prieš bėgant. Papurčiusi galvą užlipau aukštais laiptais ir žengiau pro stiklines duris pastato vidun. Jis skendėjo blankioje šviesoje. Apsaugos darbuotojas pažvelgė į mane sutrikęs. Linktelėjau jam ir nepasiusi jo nuostabos ėjau toliau. Priėjusi laiptus pakilau į antrą aukštą.

Visas antras aukštas skendėjo tokioje pat lankioje šviesoje , kaip ir įėjimas. Buvo šiek tiek baugu. Stiklinės durys skiriančios nuo erdvės kurios sienoje buvo daug stiklinių kvadratėliu kurių viduje laikomos urnos. Paėjusi kairiuoju kolidoriumi priėjau patalpą kurios man reikėjo. Įžengiau vidun. Vos tik pasisukau dešinėn mano akys susidūrė su mano šeimos nuotrauką. Taip čia laikomi mano šeimos palaikai. Atvežiau juos čia iš savo gimtinės tik tam , kad jie būtų šalia manęs. Negalėjau grįžti į gimtinę , nes bijojau , tad atsivežiau juos čia , kad galėčiau lankyti , kai man bus blogai.

Priklaupiau prie kvadratėlio uždengto stiklinėmis durelėmis. Ašaros vėl nesivaržydamos ritosi skruostais. Ranka paliečiau stiklą. Skaudėjo širdį. Jutau , kaip ji draskosi krūtinėje lyg būtų kankinama pačiais žiauriausiais būdais. Norėjau namo , norėjau pas savo šeimą. Norėjau , kad mano brolis būtų gyvas ir parodytu tiems vaikinams , kad apie jo sesery taip kalbėti negalima. Norėjau , kad mano vyresnioji sesuo parodytu kokia ji gera teisėja ir tie vaikinai atsiimtu už savo žodžius. Man reikėjo mano advokatės mamos kuri būtų privertusi jų fanes gailėtis to ką padarė man. Man reikėjo mano dviejų metukų sūnėno...