You Stole My Voice

22

Įkeliu dalį dabar , nes nežinau kada ryt atsikelsiu , bet tikiuosi rytoj rasti daug komentarų. Myliu bučiuoju :*

P.S man tikrai reikia nuomoniu , nes nežinau kaip ši istorija einasi ar ji jums , bent patinka?

************************************

Kaip ir tikėjausi apačioje jau buriavosi minios žurnalistų , bet ten buvo ne tik jie. Už begalės paparacų galėjau įmatyti merginas laikančias plakatus ir šaukiančias įvairiausius dalykus. Nieko nuostabaus šito ir reikėjo tikėtis po to , kai EXO grupė manęs atsiprašė viešai. Dabar dauguma merginų manęs nekenčia , bet man tai nemaišė , tai tik neapykinta kuri neturi rimtos priežasties.

Sunkiai mačiau kelę link automobilio , nes blykstės ir trukšmas blaškė. Kažkieno tvirta ranka apglėbė mano pečius ir prispaudė prie savęs uždengdamas mano akis. Girdėjau neaiškius to žmogaus žodžius „Užsimerkit panele". Bent jau manau jis tai sake. Stengiausi nepargriūti. Per prisiminimus lakstė pažystami vaizdiniai. Kūną užliejo žinomas jausmas.

Jau yra teke taip slėptis nuo žurnalistu. Tada , kai netekau visos šeimos. Vos tik mane išleido iš ligoninės jie mane apspito , kaip maitvanagei nespėjus policijos pareigūnas jų sustabdyti. Tada , kad jų išvengčiau susiriečiau į kamuoliuką ir užsidengiau ausis tikėdamasi , kad viskas praeis. Pamenu kokios antraštės po to mirguliavo laikraščiuose.

Tada niekam nerūpėjo kas man nutiks ar kas iš ties nutiko mano namuose kalėdų išvakarėse. Viskas kas jiems rūpėjo , tai straipsnis. Jie tenorėjo gauti kuo taugiau medžiagos straipsniui kuris suteiks jiems daugiau reitingu. Jiems nebuvo idomu ar tai įskaudins mane ar kitus... Niekam tai nerūpėjo , kaip ir dabar.

Buvo įsodinta į automobilį kurio durelės akimirksniu užsidarė. Akys vis dar bandė apsiprasti su pasikeitusiu apšvietimu. Ausyse spengė nuo šuksniu. Nusiėmiau kepurę ir veido kaukę. Pasitryniau veidą stengdamasi atsikratyti betkokių mane supančiu jausmų ir prisiminimų. Turėjau grįžti į dabarti kuri , nebuvo geresnė nei praeitis. Patryniau akis ir jos pradėjo atsigauti.

Mašina pajudėjo man nespėjus prisisegti saugos diržo. Pažvelgiau į vairuotoją priekaištingu žvilgsniu , bet nemanau kad jis tai matė. Drebančiais pirštais sugraibiau saugos diržą ir pritvirtinau jį. Saugumas pirmiausia taip. Atsidusau. Pasitvarkiau plaukus. Užsidėjau kepurę ir gražinau kaukia į vietą pasislėpdama nuo žmonių. Dabar jie žino , kaip aš atrodau. Na bent jau , kaip dalis mano veido atrodo. Nemanau , kad paparacams pavyko rasti mano nuotraukų internete. Visgi tuos metus slėpiausi ne be reikalo.

Atrėmiau galvą į vėsų langą. Džiaugiausi jog jis buvo tamsintas ir niekas negalėjo matyti kas dedasi viduje. Nežinau kas tuo metu man buvo , bet nenorėjau nieko. Mane užplūde jausmai buvo pažystami , bet tuo pačiu ir nauji. Nenorėjau prisiminti įvykiu kuriuos turėjau pamiršti , nenorėjau jiems leisti vėl užvaldyti mano jausmus , bet nemanau , kad esu pajėgi su tuo kovoti.

Mašina skendėjo tyloje. Tikriausiai vaikinai taip pat neturėjo ką pasakyti. Vis dėl to jie buvo tie kurie kalbėjo apie mane blogai ir jie jautėsi nemaloniai su manimi buvo lengva tai pastebėti. Kaži ar yra pasaulyje žmonių kurie jaučiasi gerai mano kompanijoje. Kurie nejaustu man neapykantos... Neverta apie tai galvoti įpatingai , kai neturiu žmonių kurie mane pažinotu.

Pro langą atpažinau pastatą kurio link artėjome. Ligoninė iš kurios pabėgau. Mums įvažiavus į aikštelę atsisegiau saugos diržą ir nieko nelaukusi išlipau iš mašinos. Nežinau kur dingo prieš tai buvusi žaisminga nuotaika , bet jos nebeliko. Manau viskas mane paveikė smarkiau nei tikėjausi. Buvau pamiršusi tą jausmą , kai tave apsupa paparacai , kai viskas ko jie nori - tik straipsnio. Niekam nerūpėjo , kaip visi įvykiai paveiks mane ir teko su tuo susitaikyti. Vos tik pasveiksiu turėsiu susirasti kitą gyvenamą vietą. Gal net išvykti į kitą šalį.

Su tokiom mintim nieko nelaukusi įžengiau į ligoninę. Ten mane pasitiko burys merginų kurios atrodo laukė manęs. Nužvelgiau susirinkusias merginos. Jos vilkėjo EXO - BTS maikutes , rankose laikė plakatus kurie išreiškė neapykanta man. Stovėjau suakmenėjusi... Ne tai blogas žodis , nebuvau suakmenėjusi tiesiog nežinojau , kaip jaustis. Kaip žmones jaučiasi kai jų nekenčia be jokios priežasties?

Atrodo merginos mane lengvai atpažino ir nespėjus apsaugai prieiti prie manęs , jos jau buvo apsupusios mane ratu. Žvelgiau nieko nesupratusi. Nejau vaikinų gerbėjos tikisi kažko iš manęs? Nejau jos mano , kad apsupusios mane įbaugins? Taip tikriausiai taip ir būtų , bet tik ne šiandien , kai neturiu visiškai nuotaikos. Tokiom dienom viskas kas mane gali įbauginti , tai tik gyvatės.

-Manai gali šmeižti mūsų idol?,-paklausė viena jaunuolė ir žengė į priekį.

Ar ji mano , kad aš ruošiuosi jai atsakyti? Iš kur tokie žmonės lenda? Gal jie kokiuose urvuose gyveną , nes aš nesuprantu nejau jie nesuvokia , kad aš negaliu sumautai kalbėti.

-Tu viešai atsiprašysi mūsų idol už savo melą.

Kilstelėjau antakį. Hell no niekieno nesiruošiu atsiprašyti , net ir tada kai galėsiu kalbėti , nes aš nemelavau aš apskritai nieko nedariau , čia jų idolai paviešino šią istorija niekas jų nevertė to daryti. Kaip tik aš liepiau jiems to nedaryt , nes tai pridarys problemu dabar tegul patys ir tvarkosi.

-Atsakyk man!

Pakėlė balsą mergina. Ji norėjo man trenkti tik deja , kai aš esu ne nuotaikoj geriau prie manęs nekipti. Be to ji viena prieš mane su šituo man lengva susitvarkyti. Pagavau merginos ranką nespėjus jai paliesti mano skruosto. Užlaužusi ją spyriau į kojos sulenkimo vietą taip parklubdydama jaunuole ant grindų. Paleidau jos ranką ir atsitraukiau kelis žingsnius atgal. Nusiėmiau juodą kepurę ir veido kaukę. Dabar jos aiškiai galėjo matyti mano veidą.

Žinojau , kad mano išraiška tiesiog šaukte šaukė „Try me bitch". Tokiom akimirkom , kai mane valdė nežinomos emocijos turėjau išsilieti turėjau ant kažko išlieti manyje susikaupusius jausmus antraip prapulsiu. Tai buvo žinoma. Nebenorėjau paskęsti toje tamsoje apsupta emociju kurios kėsinosi mane pražudyti. Jai vėl ten paskęsiu , kaip paskendau prieš 6 metus neberasiu kelio atgal.

Numečiau kepurę į šoną ir pakreipusi galvą žvelgiau į merginą kuri pakilo iš savo vietos. Ji taip pat šypsojosi. Atrodo jaunuolė mėgavosi jog sukėlė dramą kurioje kalta liksiu aš. Žinojau , tai , žinojau , kad dabar sulauksiu dar daugiau neapykantos , bet man tai nerūpėjo , jai galėsiu išlieti visą neviltį ant šitos kvailės tada nematau reikalo rūpintis ateitimi.

Nežinau kurios grupės fanė buvo ši mergina ir tuom nesirūpinau. Viskas ko norėjau tai trenkti jai taip , kad neatsikeltu. Tikrai to norėjau , bet nežinojau kas mane laikė. Nežinojau kodėl jai netrenkiau. Tikriausiai dėl to , kad nenorėjau būti vienu iš tų baisių žmonių kurie muša už save silpnesnius ir dar be jokios priežasties. Užmerkusi akis giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Ramesnė atmerkiau akis. Atmerkiau jas pačiu laiku , nes link manęs skriejo vėl toji žavi ranka. Pakartojau savo veiksmus ir parklubdžiau merginą ant keliu. Stumtelėjau ją ir ji krito keturiom.

Man nespėjus sureaguoti buvau stumtelėta nuo užpuolikės. Vos išlaikiusi pusiausvyrą pažvelgiau į žmogų drįsusi mane pastumti. Prieš mane stovėjo akis išplėtęs Suho. Vaikinas atrodė šokiruotas mano elgesio. Ohh taip juk jam aš esu fanė kuri apsimetė , jog ją užpuolė. Fanė kuri pati išgėrė tos nesamonės ir pasmerkė save negalėjimui kalbėti. Jis kaltas , kad dabar visi renkasi čia... Jis kaltas dėl to , kad pasaulis nutaikė savo akis į mane.

Žinojau , kad nesusivaldysiu ir nesistengiau valdytis. Nespėjus niekam sureaguoti mano ranka susidūrė su Suho skruostu. Vaikino veidas pasisuko į šoną. Ant akių užkrito tamsei rudi plaukai. Jis neatrodė šokiruotas. Manau lyderis to tikėjosi. Nužvelgiau jį smerkiamu žvilgsniu ir nieko nelaukusi patraukiau laiptu link.

{އg(@