You Stole My Voice

4

Atsiprašau ,kad tiek ilgai nekėliau dalies , bet dėl pastaruju įvykiu sunku kažka daryti.

Vaikinas jau norėjo atsikirsti , bet jo draugo telefonas pradėjo skambėti. Jis taip pat , kaip ir įsibrovėlos nuėjo į toliause palatos galą ir kuo tyliau kalbėjo į mobilųjį. Nekreipiau į tai dėmesio. Žmones visad turi paslapčių , o šie du netgi didelių. Jai jie ne žudikai ir nebėga nuo teisėsaugos , reiškias jie mafijozais arba pardavinėja narkotikus.

Taip tikriausiai aš teisi. Todėl jie ir atrodo tokie gražūs , nes juk reikia atrodyti padoriai , kad prastumtum savo prekę. Arba aš per mažai vaikščiojau viešumoje , tad atpratau nuo žmonių išvaizdos. Kada buvo paskutinis kartas , kai buvau išėjusi iš namų toliau nei iki parduotuvės... Prieš ketverius metus? O apie televizija nėra net kalbos. Mokėjau naudotis įvairiausiomis naujosiomis technologijomis , bet nemėgau tau. Man nepatikdavo skaityti naujie ar jų klausytis , nes žurnalistai meluoja. Jie niekad nepasako tiesos...

-Xiujum. Xiujum!

Pakėliau savo akis į mane šaukusį vaikiną. Tikriausiai vėl buvau užsigalvojusi. Taip nutikdavo dažnai. Gyvenau viena šešerius metus nebuvau pratusi ,jog žmones mane kviestu vardu. Nepamenu kada girdėjau paskutini kart jog kažkas į mane kreiptusi šiuo vardu.

-Aš ir Kai jau eisime. Pažadu grįžime pas tave. Ar kita kart atvažiuojant reike kažką atvežti?

„Piešimo blonknotą."

Vaikinai linktelėjo ir daugiau nieko nesakę vėl užsimaskavo. Dabar jie buvo panašesni į nindzes nebe į žudikus. Pamojau jiems. Jie neatmojo tiesiog įšėjo. Nekeista. Yra dalyku kurių niekas nežino tik policijos pareigūnai. Turiu jums kai ką pasakyti aš turiu savo paslapčių. Paslapčių apie kurias nenoriu jog pasaulis žinotu , bet jums jas pasakyti galiu.

Korėjoje atsidūriau prieš šešerius metus pagal liudininkų apsaugos programą. Prieš tai gyvenau kitam žemynę. Pilicijima manė , kad geriausia bus jai gyvensiu kur nors toliau , toliau kur niekas nežinos kas nutiko mano šalyje tą kalėdų naktį. Tada taip pat nežinojau kas nutiks , kai užmerksiu akis. Tą naktį aš turėjau mirti kartu su kitais , bet mano nelaimei aš išgyvenau. Išgyvenau ir tapau liudininkė kuria reikėjo apsaugoti.

Nuo tos lemtingos kalėdinės nakties supratau , kad nebegalėsiu prisirišti prie žmonių. Nuo tada aš nebebendrauju su žmonėmis. Neturiu draugų ir nemanau , kad man jų reikia. Tie vaikinai sakė , kad neturiu kas mane aplankytu ligoninėje , jie teisųs. Bet aš ir nenorėjau , jog kažkas mane lankytu nenorėjau matyti žmonių kurie verčia save lankyti mane. Tai man primena tuos įvykius...

Stengiausi nuslopinti prisiminimus. Atverčiau švarų lapą ir ėmiausi to ką mokėjau geriausiai – pradėjau piešti. Piešiau tai ką atsiminiau stengiausi lape kuo geriau perteikti savo lankytoju išvaizda. Piešdama apie nieką negalvojau , net nepastebėjau , kaip prabėgo laikas. Girdėjau tik prasiverenčias palatos duris. Pakėliau savo akis nuo eskizų. Prie durų stovėjo jaunutė seselė.

Nužvelgusi ją sustojau ties jos rankomis. Ji laikė kažka pilko. Tai buvo rūbai mačiau ant jų išrašinėtus „Harry Potter" žodžius. Žvelgiau į ją pakreipusi galvą , dar kart nuskenavau merginą. Ooo kitoje rankoje ji turėjo eskizų blonknotą.

-Panele jūsų brolis Suho liepė jums perduoti , tai ir prašė padėti jums permauti pižamą.

Žiūrėjau į ja nemirksėdama. Mano brolis Suho? Aš neturiu broli... Aaa vaikinas kuris buvo su įsibrovėliu. Kada jis spėjo čia pasirodyti ir įduoti tuos daiktus ir kodėl jis pasivadino mano broliu? Suraukiau antakius. Seselė priėjo prie mano lovos. Blonkotą padėjo ant spintelės šalia manęs. Stebėjau jos veiksmus. Jis atsistojo šalia nežinodama ką toliau daryti. Atsidusau. Nuklojau patalus nuo kojų ir paėmusi knygutę atverčiau švarų lapą.