You Stole My Voice

3

Mano graudžiam nusivilimui susirišti plaukų man nepavyko , nes negalėjau pakelti savo rankos skausmas buvo per didelis. Tą diena mane taip pat aplankė ir gydytojas. Pasirodo mano būklė nebėra kritinė , bet ligoninėje turėsiu praleisti keles savaites , nes toks atvejis , kaip mano yra retas , tad man reikia nuolatinio stebėjimo , bent jau iki kol pradės gyti stygos. Be daktaro tą dieną nesulaukiau daugiau jokių lankytoju. Džiaugiausi tuo. Džiaugiausi , kad daugiau niekas neaplankė manęs. Man patiko ramybė... Bet pasirodo ne visi žmones supranta , kad man tai patinka.

Kitos dienos rytą. Sakydama rytą aš turiu galvoje 9AM , man tai yra ankstus rytas net ir ligoninėje. Tokį ankstyvą rytą kažkas nusprendė pasibelsti į mano palatos duris. Susiraukusi žvelgiau į duris ir masčiau , kaip po velnių man duoti leidimą , kad įeitų. Atsistočiau ir atidaryčiau duris , bet aš vis dar snūduriavau , tad negalėjau to padaryti. Riktelėčiau , bet tai neįmanoma. Tiesiog apsisukau į kitą šoną ir užmerkiau akis. Jai norės įeis , kad ir kas ten būtų.

Kaip ir tikėjausi žmones už durų susiprato , kad atsakymo iš manęs nesulauks , tad durys pačios atsidarė. Girdėjau dviejų žmonių žingsnius. Jie stengėsi tyliai įeiti į mano palatą. Vos įėje sustojo. Tikriausiai mano , kad miegu. Lėtai atsisukau į durų pusę. Pramerkiau akis ir nuskanavau butybes palatoje. Suraukiau antakius.

Vieną iš jų atpažinau tos pačios rudos tamsios akys. Žvelgė į mane išsiplėtusios ir sutrikusios. Jis vis dar dėvėjo juodą veido kaukę kuri slėpė pusę jo veidą. Šį kart jis atėjo su draugu šalia jo stovėjo žemesnis vaikinas taip pat pasislėpęs po veido kaukę. Kilstelėjau antakį. Atsisėdau lovoje ir nuo spintelės paėmiau knygutę. Vaikinai stovėjo prie durų nejudėdami tarsi statulos. Papurčiau galvą.

„Juodujų kaukiu būrys. Jūs plėšikai ar samdomi žudikai? Preita karta įsibrovei į mano palatą , ačiū , kad šį kart bent pasibeldei..."

-Tu iš ties negali kalbėti?

Nustebęs tarė naujasis svečias. Jo akys išsiplėtė iš nuostabos. Atrodė lyg ji būtų atradęs pasaulio stebuklą , bet tai netruko ilgai jis staigei susiraukė ir pažvelgė į savo kompanioną. Įsibrovėlis nudelbė savo akis lyg nusikaltęs šuniukas. Naujasis vaikinas pažvelgė į mane skenduodamas mano kūną. Pasijutau nejaukiai.

„Aš nesu kokia bandomoji pelyte , kad reiktu į mane taip žiūrėti. Ačiū."

-Atsiprašau...

Sutrikęs sumurmėjo svečias. Norėjau jam šyptelėti , bet prisiminiau , kad jis vis ties to nematys. Daktaras vakar pasiūlė nešioti veido kaukę , kad prisiminčiau jog negaliu kalbėti ir jog seselės , tai atsimintu ir bereikalo manęs nekalbintu. Ant baltos veido kaukės dideliom reidėm užrašiau „I can't talk sorry". Patraukiau plaukus nuo akių. Akys automatiškai nukrypo prie šukų ir gumelės ant spintelės. Norėjau susirišti plaukus , bet niekaip negalėjau to padayrti jaučiausi beviltiškai.

-Tu negali susirišti plaukų?,-pasidomėjo naujasis svečias.

„Ne mano šonkauliai sumušti , tad keliant rankas man labai skauda"

Vaikinas nedvejodamas pajudėjo iš savo vietos. Sekiau kekvieną jo veiksmą. Jis priėjo prie spintelės šalia manęs. Nuo jos paėmė šukas ir gumytę.

-Ar galiu?

Parodė į mano plaukus. Nedrąsiai linktelėjau. Buvo keista leisti kažkam liestis prie savo plaukų , kai visą laika pati juos rišdavausi. Pasukau galvą , kad jam butų patogiau juos šukuoti. Vaikinas nedrąsiai braukė šukomis per mėlynus plaukus. Jis stengėsi kuo atsargiau pinti banguotus neklusnius plaukus. Sėdėjau ramei nejudėdama laukdama kol jis baigs. Vaikinas netruko ilgai surišęs plaukus grįžo prie savo kompaniono. Štai jie vėl stovėjo , kaip nusikaltę šuniukai.