You Stole My Voice

43

Žinoma , kaip visad įsakinėja. Pavarčiau akis. nekreipdama dėmesio į šuksnius ir kelias merginas kurios atsisuko į mane patraukiau išėjimo link. Vos tik pasiekiau išėjima nusiėmiau kepurę atskleisdama savo mėlynus plaukus. Apsauga prie manęs prisistatė tapačia akimirką , kai tik išėjau iš oro uosto. Jie paėmė mano lagaminus ir palydėjo prie automobilio. Atsisėdusi gale kur buvo tamsiause susigūžiau savo palte , įsidėjau naujus ausinukus , pasileidau muziką ir užmerkiau akis. Nemiegojau net nebūčiau užmigusi jai būčiau norėjusi.

Jutau , kaip vaikinai sulipo į mašiną jutau jų įsmeigtus žvilgsnius į mane , bet nedrįsau atmerkti savo akių ir sutikti jų žvilgsniu. Nežinau ko bijojau. Nesimačiau su jais septynias dienas , na jau aštuones ne septynias. Kelbėjausi tik karta. Nesu tikra ar jie iš ties norėjo jog grįžčiau ir nesu tikra kodėl grįžau juk galėjau likti ten kur buvau...

Kažkas įkyriai baksnojo mano petį. Vos tvardžiausi nesučiupusi to piršto ir nesulaužiusi jo. Nuojauta kuždėjo , jog man ramei sėdėt neleido Byun Baekhyun. Pasukau galvą to vaikino link ir atmerkiau savo priekaištingas akis , bet deje man teko susidurti su rudomis meškukio akimis. Tai buvo Kai. Vaikinas žiūrėjo į mane spindinčiom akutėm. Lėtai išėmiau ausines iš ausų. Nužvelgiau visus vaikinus buvusius mašinoje. D.O , Xiumin , Chen ir Kai. Vaikinai žiūrėjo į mane savo nemirksinčiom akim lyg bijodami , kad pranyksiu.

-Jai dar kart bakstelsi įkasiu,-sumurmėjau grėsmingai.

-Tu grįžai,-tyliai tarė Chen.

-Negalėjau žiūrėti , kaip tu raudoji , jog mirė Tadashi privalėjau grįžti ohh taip....

Pasiėmiau kuprinę kuri gulėjo prie mano koju. Atitraukiau ją. Viduje buvo tiek daigtų , kad kartais pradedu galvoti , jog nešiojuosi joje visą savo gyvenimą , nors taip ir buvo. Iš kuprinės ištraukiau mažą A4 formos rėmelį ir apyranke. Padaviau juos Kai , tokius pat darbus padaviau ir kitiem likusiems vaikinams.

-Nupiešiau jus kaip esat pavaizduoti komiksuose ir radau kur nupirkti apyrankes su jūsų akmenimis. Manykit ,kad tai lauktuves iš Vašingtono,-sumurmėjau.

-Kodėl nebeskambinai?,-tyliai paklausė D.O

-Dvi dienas negalėjau pakilti iš lovos dėl aukštos temperatūros. Trečia diena susitvarkiau visus reikalus , kad galėčiau grįžti.

-Xiujum...,-pradėjo Chen,- Mes... mes...

-Tiesiog daugiau niekad taip nepalik mūsų. Tu mums esi , kaip dar vienas šeimos narys. Taip dingdama privertei mus labai jaudintis. Suho vos neišsikraustė iš proto. Manau pas jį atsirado žilų sruogeliu,-sumurmėjo D.O.

-Nepaliksiu jai jūs nepaliksit manęs.

Vaikinai linktelėjo. Šyptelėjau jiems. Atsirėmiau atgal į sėdynę ir leidau jiems kalbėti. Vaikinai papasakojo apie tai kaip jiems pranešė , jog aš išvykau iš viešbučio ir jog palikau siuntinį jiems. Xiumin nuodugniai nupasakojo , kaip Suho išgirdęs jog aš išskridau kažkur nualpo supratęs , kad jie nebegali su manimi susisiekti. Jie visą savaitę stengėsi ruoštis koncertui. Kiekvienam buvo skaudu , nes nežinojo , kur dingau ir nežinojo kas man nutiko. Kai spauda išsiaiškino apie tai kas aš esu iš ties vadovybė vos neišprotėjo nežinodami kur manęs ieškoti ir žinodama , kad negalės manęs apsaukodi , jai nebūsiu korėjoje. D.O vis skundėsi , kad naktimis negalėjo miegoti , nes kas nors iš narių vis verkdavo. Jų fanės taip pat pastebėjo , kad jiems kažkas ne taip , bet jie negalėjo joms pranešti , kad aš dingau , nes viskas būtų tik pablogėja.

Automobilis sustojo prie jų namų. Kai padėjo man išlipti iš mašinos. Papasakojau vaikinam kur buvau ir ką veikiau. Tad dabar jie jaudinosi net labiau nei nežinodami kur buvau. Įpatingai kai meškinas sėdintis prie manęs palietė mano kaktą ir pranešė likusiems , jog mano kakta karšta. Taip tikriausiai temperatūra vėl pakilo. Stengiausiai į tai nekreipti dėmesio. Lauke jau buvo pradėje temti , kai mes išlipome iš mašinos. Jongin leido D.O mane prilaikyti kol pats išėmė mano lagaminus.