You Stole My Voice

9

Iš anksto merginos jus su šv.kalėdom ,nes nežinau ar ryt įkelsiu dalį ,nes reiks ruoštis svečių atvykimui. Myliu ir linksmų švenčių. <3

Sumirksėjau kelis kartus. Wow pinigus kuriuos paėmiau iš jo draugų. Apie ką šis vaikinas kalba. Atsidusau. Dar kart patraukiau vaikino ranką ir jau norėjau eiti , nes atvirai manęs šis pokalbis visiškai nedomino. Prieš mane iššoko tas žemesnis vaikinukas. Nesupratau kas įvyko ar jis mane stumtelėjo ar aš pati užkliuvau už savo koju , bet jau po akimirkos sėdėjau ant plyteliu. Dešinės rankos delną gėlė nuo skausmo.

Nedvejodama pažvelgiau į delną. Į jį buvo prilinde akmenukų. Nuo kelių įbrėžimų bėgo kraujas. Dešinė ranka buvo svarbiausias dalykas mano kūne. Be jos negalėčiau piešti...

-Baekhyun!!!

Riktelėjas Chen priklupo prie manęs. Vaikinas norėjo man padėti atsistoti , bet nelaidau jam net prisiliesti prie savęs. Savom jėgom pakilau nuo takelio. Žinot aš nesu piktybiškas žmogus tikriausiai dėl to ir nejutau neapykantos tiems dviem vaikinams. Aš supratau , jog jie tiesiog norėjo apginti savo draugus , bet kai aukštesnysi prakalbo...

-Ką tavo motina pasakytu apie tave. Ji tikriausiai mirtu iš gėdos...

Mano kruvina ranka skėlė antausį vaikinui. Primerktom akim nužvelgiau jį. Sukandusi dantis stovėjau prieš vaikina bandydama susitvardyti nepadariusi ko nors blogiau nei jau padariau...

-Tu...

-Chanyeol!!! Mūsų fanės nudegino jos balso stygas , nes ji nemėgsta mūsų!

Nebeištvėręs suriko Suho. Šito ir laukiau. Laukiau kol jie prisipažins , kad vis dėl to jie yra ta grupė. Vaikinas stovintis prieš mane sutriko. Jo akys išsiplėtė. Dabar jis atsiprašinės. Nes žinoma juk dabar jis jaučiasi kaltas , nes jo fanės sužeidė mane , kaip ir vienas jo draugų ir jis. Papurčiau galvą ir grįžau prie suoliuko. Paėmiau sąsiuvinį atverčiau švarų lapą ir dideliais heroglifais užrašiau.

„Aš jums nejaučiu neapykantos dėl to ką padarė jūsų fanės , bet jūs man nepatinka dėl to ką padarėt patys. Prašau palikti mane ramybėje."

Įgrūdusi sąsiuvinį į Kai rankas patraukiau ligoninės link. Nenorėjau jų matyti daugiau niekad. Štai kodėl nesidomiu atlikėjais įpatingai per interneta , nes ten jie parodo tik tą jų pusę kuria mato visas pasaulis , bet tai melas. Spėju jų fanės negalėtu patikėti tuo , kad šie vaikinai galėtu taip pasielgti su mergina , bet tokia ta realybė.

Grįžau į savo palatą. Prieš tai užsukau pas seselė , kad sutvarkytu mano ranką. Nuleidusi galvą įžengiau į savo kaleimą kuriame turėsiu kalėti dar neribota laiką. Pasitraukiau plaukus nuo akių ir pakėliau galvą. Sustingau vietoj. Tie nevykėliai juokauja , taip? Aš katik liepiau jiems nesirodyt mano palatoje , o jie dabar stovi joje ir kažko lauke.

Nužvelgiau juos visus klausiamu žvilgsniu. Vaikinai tylėjo. Priėjau prie spintelės. Iš jos išsitraukusi veido kaukę vėl ją užsidėjau. Paėmiau eskizų sąsiuvinį į rankas ir išplėšiau tuščia lapą. Dar kart nužvelgiau vaikinus. Jie mano , kad gali rodytis čia , nes taip užsimanė. Pasaulis taip neveikia.

„Ko jums dar reikia?"

-Mes norim atsiprašyti,-tarė Suho.

„Už ką?"

-Už tai ką padarė mūsų fanės.

Ahh nejau jis iš ties nesupranta mano korejietiško rašto ar kas jam negerai. Atrodo aiškiai jiems pasakiau , kad nelaikau jų kaltais dėl to ką padarė jų fanės , nes tai padarė jos ne jie. Ši grupė man pradėjo nebepatikti , bet tik dėl to nes jie lankė mane vedakaltės jausmo , tai erzina. Negaliu pakęsti žmonių kurie būna su manimi tik dėl to , nes jaučiasi dėl kažko kalti. Šie vaikinai nėra atsakingi už tai ką padarė jų fanės , tad jų atsiprašymas manęs nedomina.

„Tai padarė jūsų fanės ne jus , tad negaiškit mano laiko ir palikit mano palatą. Ačiū."

-Xiujum tu dabar negali kalbėti dėl mūsų kaltės...

Mečiau į Tadashi kopija sulankstyta lapelį. Suraukusi antakius paėmiau naują lapą. Nesuprantu kas jiems negerai. Atrodo aiškiai rašau aniems , kad jie nėra kalti , bet viskas sukasi ratu jie vis kartoja tapati. Ahhhhh... Norėčiau pradėti rėkti tada būtu lengviau.

„Paskutini kart kartoju kol mano kantrybė netrūko. JŪS NESAT ATSAKINGI UŽ SAVO FANIŲ VEIKSMUS. Bet to ten buvo ir kitos grupės fanės. Dabar dinkit iš mano palatos man nereikia žmonių kurie lankytu mane vedami kaltės jausmo. Jai jūs neišsinešdinsit pranešiu , kad jūs man keliat grėsmę mano liudininku apsaugos viršininkas padarys viska , kad jūsų neprileistu prie manęs."

-Liudininku apsaugos..? Tu čia pagal liudinkų apsauga?,-susiraukė Baekhyun liktai.

Velniava viskas krypsta bloga linkme. Jie šito neturėjo sužinoti. Geriausias būdas išvengti atsakymo , tai bėgti. Kol vaikinai nespėjo sureaguoti apėjau lovą ir išlėkiau pro palatos duris. Nubėgau laiptais į viršų. Pridususi susiėmiau už šono ir atsisėdau. Paslėpiau veidą rankose. Kodėl viskas griuva po tiek metu. Viskas ėjosi gerai iki kol tas rudaplaukis vaikinas neįsibrovė į mano palatą ir nepamatė ataskaitos. Atsidususi pabarenau pirštais į laiptus. Viskas eina šuniui ant uodegos.

Jai metu metus saugota paslaptis iškils viešumon aš prakeiksiu save. Tie vaikinai... Jie žino per daug. Jie žino apie mano komiksus dabar taip pat žino ir tai jog aš čia pagal liudininkų apsaugos programą. Beliko dar ir visą istorija jiems papasakoti ir galėsiu pasiploti. Vadovaujantis pareigūnai nebus tuo patenkinti nors jie jau kuris laikas nebesikiša į mano gyvenimą.

Nesiseka man visiškai nesiseka. Ką dabar darysi Xiujum. Negaliu prašyti ligoninės , kad šių vaikinų neleistu į mano palatą , klausiau seselės to. Ji pasakė , kad man nepavyktu to padaryti , nes Suho liktai pasirašė , kaip mano glėbėjas , tad jai kas man nutiks šiam vaikinui bus pranešta pirmiausia. Kaip ši ligoninė galėjo , tai leisti be mano sutikimo. Žmonės tokie aplaidūs.

Prasėdėjau ant laiptų gerą valandą. Spėjau sušalti. Nebeturėjau nuotaikos daugiau apie nieka galvoti. Norėjau pareiti į palatą ir tiesiog piešti. Pirma kart jaučiausi visiškai išsekusi. Ne tik emociškai , bet ir fiziškai tikriausiai dėl to , nes pirma kart per tuos metus viskas slysta iš mano rankų ir aš nežinau , kaip viska sutvarkyti.

Priėjau savo palatos duris , bet negalėjau jų atidaryti. Akyse pradėjo suktis vaizdas. Kūnas pasidarė pernelyg lengvas , kad galėčiau pakelti ranką. Vokai pradėjo sunkėti. Atsirėmiau į šalia esančia sieną. Jau po kelių akimirkų supratau , kad tuoj prarasiu sąmonę. Tai jau esu jautisi ne kartą. Manau tai normalu žinant , kad jau keles naktis ramei nemiegu ir po šiandienos įvykiu. Laiminga užmerkiau akis ir leidau savo kūnui kristi.

*

-Ar jai viskas gerai daktare?

Tai buvo labai girdėtas , erzinantis balsas. Ar pasaulis šaiposi iš manęs nejau tie vaikinai tikrai pasiryžę mane išvaryti iš proto ar priversti mirti. Žinoma , jai numirčiau tikriausiai jiems būtų ramiai juk nereikėtu kankintis. Nebejaustu jokio kaltės jausmo.