Mano Randai ir Timas

1.

Niekas gerai nesuprato, kas įvyko vasario 17-osios naktį. Aš taip pat neprisimenu. Nors esu viena iš aukų. Ir vienintelė išgyvenusioji. Tai labai trikdo mane ir policiją, besistengiančią išaiškinti, kas nutiko lemtingąją naktį.

Pasikėliau iš lovos ir pažvelgiau į veidrodį, pakabintą priešais lovą ir iškeikiau tetą. Nenoriu matyti savo nudegusio kūno.

Jaučiausi prastai. Nenorėjau nei valgyti, nei gerti. Šiandien norėjau numirti. Galėjau sudegti tam prakeiktam name, kur sudegė keli man svarbiausi žmonės ir daiktai, kurie priminė, jog pozityvioji Adela iš tikrųjų kažkados egzistavo.

Pažvelgiau pro langą ir pastebėjau, jog oras atitinka mano nuotaiką. O tai šiek tiek pakėlė ūpą.

Apsivilkau storą megztinį ir savo naujus mėgstamus džinsus, į kuprinę įsimečiau fotoaparatą, senąjį tetos MP3 grotuvą, istorinę knygą ir pagriebiau raktus nuo parduotuvės, kurioje šiandien praleisiu dieną.

-Labas rytas, - man nusileidus apačion, pasisveikino teta, jos veide švietė šypsena. Teta buvo jauna. Dešimt metų skirtumas nuo mano mamos, tačiau man ji atrodo daug jaunesnė. Ganėtinai ilgi, iškarpyti ir gražiai susigarbanoję, šviesūs plaukai, spalvoti rūbai ir nedidelis kiekis makiažo ją jaunino.

-Labas, - nusišypsojau, tačiau manoji šypsena neprilygo pozityviai Relisės šypsenai.

-Labas rytas, Ade, - pasisveikino jos sūnus Feliksas.

-Labas, Feli, - pašiaušiau šešiamečiui plaukus ir pabučiavau į kaktą.

-Pasiliksi pusryčių? - pakėlė antakius.

-Ne, pavalgysiu kur nors pakeliui, - atsakiau ir ji linktelėjo.

-Kada pradedi darbą?

-Dešimtą, - atsakiau.

-O kada baigsi? Norėčiau, paprašyti, kad prižiūrėtum Feliksą, nes šiandien užsibūsiu darbe.

Pasitryniau kaktą ir pažvelgiau į Feliksą, o tada atgal į Relisę. Jos šypsena šiek tiek pamažėjo, tada ji palinksėjo.

-Nieko tokio, jeigu neprisimeni. Parašyk man, - ji sumirksėjo kelis kartus, nes jos akyse buvo pradėjusios kauptis ašaros.

Atsidusau ir prakeikiau save, jog negaliu prisiminti tokių dalykų.

-Būtinai, - palinksėjau. –Geros dienos, jums, - nusišypsojau dar kartą ir išskubėjau iš namų.

Iš kuprinės išsitraukiau grotuvą, užsidėjau ausines ir keliavau į darbą, klausydamasi The Strokes dainų, duobėtomis Vinčesterio gatvelėmis.

X

-Paskutinės dvi vasaros savaitės čia būna sunkiausios, - Beka pranešė ir pasitaisė savo apvalius, raudonų rėmelių akinius. Šita moteris buvo viena iš geriausių Relisės draugių. Ji mane priėmė į darbą, be pokalbio, nes jos naujai įsikūrusiam knygynui reikėjo darbuotojos, kuri nebūtų pati Beka. Be to ji buvo labai maloni ir visad kvėpėjo cinamonu. Su moterimi buvo smagu dirbti, nes visados prisijuokdavome iki soties. –Mokiniai ateina pirkti knygų kitiems metams, o likusieji bando perskaityti viską, ką tik gali per tas paskutines vasaros dienas.

-Taigi, šiandien nusimato darbo, - pakėliau antakius ir ji palinksėjo.

-Tikiuos susitvarkysi viena, - ji palinksėjo, o aš nusišypsojau.

-Gali nebijoti, parduotuvė tikrai nesugrius, - patikinau ir Beka nusijuokė.

-Gerai, - ji apsižvalgė ir nuo stalo pagriebė savo bordo spalvos rankinę. –Sėkmės, parašyk, kai užsidarysi, - ji nusišypsojo ir išėjo pro pagrindines knygyno duris.