Mano Randai ir Timas

29.

-Niekada nemąsčiau apie vaikus, - gūžtelėjo Relisė. Cecilija jos klausėsi su ašaromis akyse, o aš bandžiau suprast, ką aš čia veikiu. Jau daugiau nei valandą klausiausi kalbų apie vaikus, motinsytę ir gimdymą. Nusprendžiau, kad gimdyti tikrai nenoriu. –Bet Feliksas... Tas vaikas pakeitė mano gyvenimą... Jeigu būčiau turėjusi viena pati iškęsti nylimojo netektį, man būtų buvę žymiai blogiau. Nežinau net kur šiuo metu būčiau, - ji papurtė galvą. –Jis gimė iš begalinės meilės, bet gaila, jam neteko pamatyti savo tėčio...

-Bet dabar yra Natanielis, - Cecilija parodė į duris, pro kurias prieš keturias valandas išėjo Natanielis su Feliksu, jog galėtų kartu praleisti „berniukų vakarą“.

-Natanielis yra kita istorija, - Relisė papurtė galvą. –Labai džiaugiuosi, kad jis atėjo į mano gyvenimą tokiu metu. Man gera žinoti, jog nuo šiol Feliksas turi į ką lygiuotis iš vyriškosios pusės, nes būti mamai ir tėčiui vienu metu yra be galo varginantis reikalas, - Relisė pakėlė galvą ir pažvelgė į persigandusią Ceciliją.

-Bet, - tariau ir parodžiau Relisei, kad pratęstų, nes tikrai nesiruošiau klausytis daugiau šnekų apie tai, kaip Cecilijai reikia to toksiško Treviso atgal.

-Bet tai yra ir nuostabiausias dalykas gyvenime, - teta pasikasė pakaušį. –Kai Felis auga vis didesnis, didžiuojuos savim, kad sugebėjau tai padaryti viena pati.

-Išauginti tokį sūnų? – Ceci nusivalė ašaras.

-Užauginti tokį sūnų, - linktelėjo Relisė.

-Gerai, - atsidusau ir pakilau nuo sofos. –Man reika daugiau vyno.

X

-Tavo eilė, - man tarė Cecilija atsisukus į mane. Susiraukiau.

-Kam?

-Tavo eilė pasakotis apie berniukų problemas, - sukikeno Relisė. Nusijuokiau.

-Neturiu aš jokių problemų, - gūžtelėjau. –Lengviau bus, jeigu pasakysit, ką norit sužinoti?

-Ar Timas tikrai tik draugas? – Cecilija pakėlė antakius.

-Taip,  - linktelėjau.

-Nesąmonė, - tarė teta.

-Ką turi omenyje? – susiraukiau.

-Cecilija, - atsisuko į merginą ir ši linktelėjo. –Ar matei bent kartą, kaip jie abu vienas į kitą žiūri?

-Mačiau, - palinksėjo draugė ir pažvelgė į mane. – Jūs ryte rynate vienas kitą akimis, Ade.

Nusijuokiau atlošdama galvą. Tai netiesa.

-Kodėl juokies? – nesuprato Relisė.

-Ar jūs juokaujat? – sunkiai atsidusau.

-Kodėl turėtumėm? – susiraukė Cecilija.

-Tarp manęs ir Timo nieko nėra, - tariau. Pažvelgiau pro draugę ir tetą į sieną. Galvon suplūdo visi mūsų maži nuklydimai, kaip tas nedidelis pasiglamžymas jo automobilyje arba mano namuose. Papurčiau galvą. –Ir neturėtų būti.

-Kodėl? – vienu metu paklausė nustebusio Relisė su Cecilija.

-Nes, - nutilau ir gurkštelėjau vyno. Į mintis grįžo ir šiek tiek išbluręs rytas Veimaute, kai stebėjau Timo veidą, besijausdama geriausiai, kaip tik galima jaustis gyvenime. –Timas yra toks žmogus, kuris gali būti tik arba aistringas įsimylėjelis, arba geras draugas. Kadangi aš žinau, jog po maždaug pusės metų išvažiuosiu, nemanau, jog verta įsimylėti, - kalbėjau žodžius ir pati netikėjau tuo, ką sakiau.

Cecilija papūtė lūpas ir nusuko žvilgsnį nuo manęs. Teta pasitrynė kaktą ir pasirėmė galvą bei sunkiai atsiduso. Tarp mūsų tvyrojo didžiulė tyla.

-Bet, - galiausiai pertrukė tylą Relisė. –Adela, tu taip pat esi arba aistringa įsimylėjelė, arba gera draugė, nemanai taip?

-Ir koks iš to skirtumas? – susiraukiau.

-Skirtumas tas, kad tu nežinai, kuo jis laiko tave ir, kaip suprantu, tu pati nežinai, kuo laikai jį, - jos balsas buvo švelnus, o žodžiai mane privertė susimąstyti.

-Aš nesu ta, kuri dabar galėtų kalbėti apie tikrą meilę, - Cecilija taip pat prisidėjo. –Bet labai pritariu Relisei, tu išties pati nesuvoki, ko nori ir ko tikiesi, - ji ėmė mosikuoti rankomis. –Kartais labai gerai leisti veikti ne protui, bet širdžiai.

-Ypač, kai supranti, jog liko vos šeši mėnesiai čia ir laikas eina į jūsų abiejų nenaudą, - teta papildė Cecilija. Vis dar nesupratau, kaip jos sugebėjo taip greitai susibendrauti. –Abu suksit skirtingais keliais, tad leiskit jiems bent trumpam susikirsti.

X

Teta miegojo susirietus ant sofos, o Cecilija buvo patogiai įsitaisiusi ant kitos. Aš niekaip negalėjau užmigti. Kažkas nedavė ramybės. Galvojau apie viską, ką šiandien kalbėjo man teta su Cecilija. Žinojau, jog ties kai kuriais dalykais jos buvo teisios, bet dėl kai kurių klydo.

Tarkim dėl Timo. Dėl jo jos klydo. Mes su Timu buvom per daug panašūs. Nors jų tiesa, jog nežinau, kaip dėl jo jaučiuosi, bet žinojau, kad įsimylėti nenoriu. Turim per mažai laiko, kurį galėtumėm praleisti kartu.  Be to, mes turim per daug brangią ir nuostabią draugystę, kad ją galėtumėm iškeisti į kažką tokio, kaip santykiai.

Negaliu meluoti sau, kartais, kai labai blogai jausdavausi, įsivaizduodavau, koks jausmas būtų turėti Timą ne kaip draugą ir labai arti savęs. Koks jausmas jį bučiuot ir po to nesigriaužti? Koks jausmas kiekvieną rytą pabust šalia jo? Koks jausmas leisti laiką su jo šeima?  Kartais įsivaizduodavau, kaip mes einame kartu į darbą, laikomes už rankų ir juokiames iš nesąmoningų dalykų. Mintyse mačiau, kaip jis palydi mane iki knygyno ir švelniai pabučiuoja, o tada stipriai apkabina, palinki geros dienos ir su didžiule šypsena nueina toliau gatve. Tada krūtinę užpildydavo toks šiltas jausmas ir bent trumpam pasijusdavau geriau, bet iki tol, kol supratau, jog elgiuosi negerai ir imdavau vėl dėl to griaužtis.

X

-Labas rytas, - tarė Cecilija, kai pažadinta iš virtuvės sklindančių garsų, apsiklojusi su stora antklode, nupėdinau pažiūrėti kas vyksta.

-Labas, - tariau ir pamačiau, jog teta su drauge ruošia valgyt.

-Sveika, Ade, - nusišypsojo Relisė ir jos tarpusavyje tęsė kalbas apie kažkokius man nesuprantamus dalykus.

Vis dar buvau sutrikusi, kaip jos sugebėjo taip gerai sutarti per tokį trumpą laiką. Tas dalykas mane stebino. Prisėdau ant kėdės ir pasirėmiau ranką galvą bei dar keliom minutėm užsimerkiau. Jaučiausi pavargusi. Buvau įsitikinusi, jog užmigau tik ryte ir miegojau tik kokią valandą. Mano organizmas prašėsi valgyti ir miego.

-Kada nuėjai miegot? – paklausė Relisė, pažvelgusi į mane. Keletą kartų sumirksėjau.

-Esu įsitikinusi, kad miegojau tik valandą, - papurčiau galvą.

-Negalėjai užmigti? – Cecilija prisėdo prie stalo ir padavė man kavos puodelį.

-Ačiū, - palinksėjau. –Kažkas labai smarkiai knarkė, - tariau ir abi merginos sutriko. Nusijuokiau.

-Aš neknarkiu.

-Aš irgi ne,- susimąsčiusi tarė Ceci.

Dar kartą nusikvatojau.

-Juokauju, - nuraminau tetą su drauge. –Negalėjau užmigti.

-Ar tai dėl mūsų vakarykščio pokalbio? – pakėlė antakius Cecilija.

-Nežinau, - atsidusau, nors žinojau tiksliai dėl ko negalėjau užmigti.

-Manau, šį kartą turėtum paklausyti mūsų, Ade, - Relisė kramtė blynus, o Cecilija charizmatiškai palinksėjo.

-Pamatysim, - atsidusau ir kibau į savo pusryčius.

xxxx

kaip manot ar Ade prisipažins Timui apie tai, ką jaučia? kaip galvojat, kas bus toliau? padiskutuokim komentaruose👇🏻

ačiū, kad skaitot🌸