Mano Randai ir Timas

47.

- Adelaide by Requin Chagrin-

Vaikščiojome su Timu Paryžiaus gatvėmis, mėgavomes kava ir kruasanais. Šypsojomės nepažįstamiems, pozavome prieš vienas kito kameras prie įvairių žymių miesto objektų: Triumfo arkos, Luvro piramidės, Eifelio bokšto.

Sėdėjome ant kolonų, aš atsirėmusi į Timo krūtinę, o jis pasirėmęs ranka, kita žaidė su mano plaukais. Mano veide šiandien neblėso šypsena, o Timas man pasakojo apie įvairius objektus, kuriuos prieš daug metų pats matė pirmą kartą. „Mano senelis man pasakodavo viską, jis – istorikas, dabar išėjęs į pensiją gyvena Toskanoje, geria savo gamintą vyną ir rašo knygą apie žmoniją ir jos dvidešimt pirmo amžiaus ligas,“ – pasakojo Timas.

-Žinai, - tariau, stebėdama Eifelio bokštą ir bandydama įsiminti šią akimirką. –Jaučiuosi laiminga.

-Tikrai? – nors vaikino veido nemačiau, galėjau pasakyti, kad jis šypsojosi. 

-Labai, - papurčiau galvą. Pasikėliau ir pažvelgiau į garbanių. –Man nieko daugiau nereikia. Tik tavęs, Paryžiaus ir kruasanų, - tariau žiūrėdama garbaniui į akis. Jis nusijuokė ir pabučiavo man į skruostą švelniai.

Atsidusau ilgesingai. 

-Ar gali patikėti, kad greitai čia gyvensiu? – paklausiau ir apsižvalgiau. Galiausiai vėl sutelkiau savo dėmesį į Timą.

-Galiu, - jis palinksėjo nusišypsodamas. –Įsivaizduoju tave čia, sėdinčią po paskaitų, galvojančią apie kruasanus ir mane, - Timas nusijuokė, prajuokindamas ir mane.

-Eime? –paklausiau.

Timas palinksėjo.

-Dar turime daug ką apžiūrėti.

X

Sėdėjome Liuksemburgo sode, priešais tekančią upę. Kairėje mačiau didžiulį į vartus panašų statinį. Pažvelgiau į Timą, ant kurio kelių buvau padėjusi galvą. 

-Kartais norėčiau žinoti, kas vyksta tavo galvoje, - tariau tyliai ir pirštų galiukais perbraukiau jam per žandikaulį. 

-Kodėl? – Timas kilstelėjo antakius.

-Nes tu paslaptingas, niekada iki galo nepasakai to, ką iš tiesų galvoji, - atsakiau ir jis palinksėjo. Pasikėliau ir prisislinkusi arčiau, apsikabinau vaikiną. –Nežinau ar tai jau sakiau, bet ačiū tau, Timai.

-Už ką? – jis pažvelgė į mane sutrikęs.

-Buvai šalia, kai man tavęs labiausiai reikėjo... – žvelgdama į tekančią upę, prisiminiau visas naktis, kai atsibusdavau klykdama dėl košmarų apie degančius namus. Taip pat visas dienas, kai nenorėjau gyventi, bet Timas man padėdavo suprasti, kad yra dalykų, dėl kurių turėčiau išlikti gyva.

-O tu esi šalia manęs, - tarė ir pabučiavo man į kaktą. –Mes atsilyginome vienas kitam. Tai aš turėčiau dėkoti. Tu su manimi buvai, kai savo gyvenimą drabsčiau purvais, kartu pasiimdamas ir tave.

-Nekalbėk taip, - papurčiau galvą ir pažvelgiau į vaikiną, kuris su skausmu akyse stebėjo mane.

-Bet tai tiesa, kuri yra dalis mūsų istorijos, - jis gūžtelėjo. 

-Aš džiaugiuosi, kad tave sutikau.

-Aš taip pat esu dėkingas likimui.

Kurį laiką tylėjome. Kažkodėl šis momentas prilgyo išsiskyrimui, kuris neišvengiamai mūsų laukė. Man skaudėjo širdį, tačiau žinojau, kad tas momentas kažkados ateis. Bet jis dar tik pakeliui. Šiandien vyksta ne tai.