Mano Randai ir Timas

44.

-Timai, aš to nesakiau, - papurčiau galvą ir paliečiau vaikino skruostą. Jis pažvelgė į mane.

-Tad prašau padėk man suprasti apie ką tu kalbi, nes aš esu pasimetęs, - jo tonas buvo ramesnis. 

Mačiau ir žinojau, kad Timas mane mylėjo, jis norėjo šių santykių. Ir tada mano galvoje kažkas caktelėjo.

-Aš norėjau pasakyti, kad nesvarbu, koks tu ar kokia aš, mes visa tai iškęsime. Laisvė yra mylėti ir būti mylimam. Tik su tavim jaučiuosi laiminga ir laisva. Noriu būti su tavimi, Timai, - nusišypsojau. –Aš tave be galo myliu.

Pasistiebiau, kad galėčiau pabučiuoti vaikiną ir pajutau kaip jis po truputį atsipalaiduoja. 

-Aš jau maniau, kad tu su manimi skiriesi, - jis susmurmėjo man į lūpas.

-Mes dar turim du mėnesius, Timi, - nusijuokiau ir Timas stipriai apkabino mane. 

-Myliu tave, Adela, beprotiškai.

Jis pakėlė mane nuo žemės ir apsuko ore kelis kartus. Abu juokemės ir džiaugemės, jog mes vėl kartu. Džiaugiausi, kad vėl galiu jį liesti, bučiuoti ir mėgautis garbaniaus kompanija.

X

Sėdėjau kieme ant Felikso sūpynės ir lengvai supausi, įsisukusi į šiltą antklodę. Dabar buvo trečia ryto, tačiau lauke buvo be galo šviesu nuo mėnulio šviesos. Užvertusi galvą stebėjau žvaigždes ir kramčiau savo jau ir taip nukramtytą lūpą. Mano nuogos kojos šalo, tačiau man nerūpėjo. Ausinukuose tyliai grojo muzika. Kažkodėl jaučiausi tarsi užhipnotizuota. 

Šiandien aš gavau laišką, jog įstojau į Prancūzijos aktorių mokyklą. Nesidžiaugiau. Man skaudėjo širdį. Vos susitikome su Timu, vėl greitai turėsime išsiskirti. 

-Relise? – išgirdau Natanielio balsą iš tarpdurio. 

-Ne, tik Adela, -tariau.

Jis nusijuokė ir priėjo arčiau. Atsisėdo ant antros sūpynės ir pažvelgė į mane.

-Relisė turėtų būti savo studijoje, - tariau ir išsitraukiau ausinukus. –Ji net nenuėjo miegoti.

-Ak,  turėjau apie tai pagalvoti, - jis atsiduso ir palinksėjo. Keletą akimirkų tylėjome. –Kas neduoda ramybės tau?

Pažvelgiau į jį. Iš kokio medžio jis iškrito? Visą laiką, visą savaitę pragyveno su mumis ir girdėjo daugiau pokalbių nei Feliksas.

-Susitikau su Timu. Buvau priimta...

-Tą žinau.

-Tai ką nori sužinoti? – neiškentusi, suirzusiu tonu paklausiau.

-Kodėl nesidžiaugi abiejais dalykais?

-Natanieli, - papurčiau galvą. –Viskas ne taip paprasta. 

-Kodėl?

-Mes turėsime išsiskirti. Aš išvažiuoju į Europą, o jis į Ameriką.

-Na ir kas? Šiais laikais yra telefonai.

-Natanieli, - atsidusau ir jis palinksėjo.

-Suprantu, - jis taip pat sunkiai atsiduso. –Suprantu, kas dabar vyksta ir kodėl taip jautiesi. Neturėtum liūdėti. Dar turi du mėnesius. Per juos daug kas gali pasikeisti. Net ir tavo norai ar mylimi žmonės.

Susimąsčiau apie Natanielio žodžius.

-Sakai?

-Aš tai žinau, mieloji, praėjau pro visą šitą mėšlą daugiau kartų gyvenime nei gali įsivaizduoti.