Mano Randai ir Timas

28.

-Ade! - sušuko Feliksas, pamatęs mane stovinčią tarpduryje ir atbėgo apsikabint.

-Feli, - nusišypsojau ir stipriai apkabinau berniuką. Netrukus koridoriuje pasirodė ir Relisė su Natanieliu.

-Timas neužeis? - paklausė Relisė, žvelgdama pro mane ir stebėdama, kaip Timas pamojo ir įlipo atgal į automobilį.

-Jis važiuoja namo, - papurčiau galvą ir mostelėjau atgal bei uždariau duris.

-Labas, Natanieli, - nusišypsojau vyrui, apsikabinusiam mano tetą ir jis šyptelėjęs linktelėjo.

-Sveika.

-Nagi, - Relisė priėjo, kad padėtų panešti kuprinę, kadangi dabar mano rankos buvo užimtos septynmečiu berniuku, kuris niekaip nenorėjo manęs paleisti. -Pasakok, kaip sekėsi.

Ji padėjo mano sunkią kuprinę ant laiptų ir visi patraukėme į svetainę.

-Sekėsi puikiai, - nusišypsojau ir prisėdau ant fotelio.

-Ade, aš tavęs labai pasiilgau, - tarė Feliksas ir aš nusijuokiau.

-Aš tau parvežiau lauktuvių, bet jeigu tu dabar nuo manęs neatlipsi, negalėsiu tau jų paduoti, - papūčiau lūpas.

-Vėliau, - sumurmėjo vaikas ir aš nusijuokiau.

-Jūs su Timu geri draugai, ar ne? - Natanielis paklausė. Palinksėjau.

-Jis pirmas žmogus su kuriuo susipažinau būdama čia, - tariau.

-Jis šaunus vaikis, - gūžtelėjo Natanielis. -Prieš kelis metus jis buvo šiek tiek dugne, pamenu visus išsišokimus, nes jau gyvenau netoli jų, bet jis tikrai geras vaikinas, - paskutiniai penki žodžiai buvo skirti Relisei, kai ši susiraukė išgirdusi apie išsišokimus ir dugną. Aš supratau apie ką pasakojo Natanielis, bet nežinojau kiek tiesos jis žinojo.

-Man patinka, jog jis domisi menu ir yra labai kūrybiškas, manau, kad tai tik į gerą tau, Adela, - Relisė nusšypsojo. -O kalbant apie meną...

Jos žvilgsnis nuklydo link Natanielio, šis palinksėjo nusišypsodamas padrąsinamai, netrukus Relisė atsistojo.

-Einam, Adela, noriu tau kai ką parodyt, - tarė ir ištiesė man ranką. Feliksas atsiplėšė nuo manęs, kai Natanielis pakvietė jį pasivaikščioti į lauką.

-Kas čia vyksta? - susiraukiau nieko nesuprasdama, kai Relisė vedėsi mane į kambarį, kuriame žinojau, kad ji laikė visus savo tapytus paveikslus, bet į juos negalėjo pažvelgt nuo pat sužadėtinio mirties prieš kelis metus.

Relisė įsivedė mane į kambarį, kuris turėjo daugiausiai langų nei bet kuri kita patalpa šiame name. Čia buvo keletas molbertų, daugybė supakuotų ir nusuktų paveikslų. Ant lentynų mačiau įvairiausių dažų ir dar kažkokių dalykų, kurių įvardinti negalėjau. Vienas paveikslas vis dar stovėjo ant molberto, tik nusuktas nuo manęs. Ji parodė, kad prieičiau. Priėjau ir pažvelgiau į gražiais mostais nutapytą paveikslą. Iškart atpažinau tetos mėgstamą išsikyrimo bruožą - chaosas. Kūrinyje moteris stovėjo, atsukusi nugarą į mane ir žiūrėjo pro langą, kuriame mačiau visišką chaosą. Iš ryškių: raudonos, oranžinės ir geltonos spalvų, galėjau matyti gaisrą ir liepsnų liežuvius, bet gaisre mačiau ir labai panašios figūros moterį, kuri lyg mojavo man.

-Tai nuostabu, Relise, - tariau ir nusišypsojusi pažvelgiau į tetą. Jos akyse mačiau džiaugsmą ir ašaras.

-Pradėjau tapyt šitą, kai atsikraustei pas mane, maždaug po dviejų savaičių... Mačiau, kaip tau buvo sunku, nes nebežinojai, kas esi.

Jaučiau, jog ir aš tuoj imsiu verkti.

-Žinojau, kad pasikeitei ir nebesi ta pati Adela, kokią prisimenu prieš keletą metų, - ji parodė į mojuojančią figūrą gaisre. -Manau dabar supranti, ką norėjau parodyti ir perteikti...

Apsikabinau Relisę ir keletą akimirkų abi tylėjome. Nusivaliau ašaras ir atsitraukiau bei dar kart pažvelgiau į paveikslą.

-Nemaniau, jog kažkas suprato, jog pasikeičiau ne tik išvaizda, - šiek tiek pakėliau rankoves ir parodžiau tetai. Mačiau, jog ji nebegalėjo valdyti emocijų. -Buvau naivi, galvodama, jog tikrai niekas nepastebėjo, - papurčiau galvą. -Bet jaučiuosi geriau, kai dabar žinau, jog tu matei, - nusišypsojau ir apkabinau tyliai verkiančią tetą.

X

Pirmadienį vėl grįžau prie įprasto ritmo. Sėdėjau knygyne ant prekystalio, nugara į duris. Plokštelė sukosi, leisdama muzikos takelį iš „Didžiojo Getsbio". Užsimerkusi giliai kvėpavau, kaip mane mokė Sonija. Prieš akis mačiau pastąrąjį savaitgalį ir ateinantį teatro spektaklį. Kūriau daugybę scenarijų ir prisiminiau daugybę smulkių detalių iš kelionės su Timu.

-Medituoji? - išgirdau Devonos balsą. Atsimerkiau ir išvydau moterį stovint prieš save.

-Aha, - palinksėjau ir ši nusijuokė.

-Kaip savaitgalis? - paklausė.

-Gerai, - palinksėjau ir pamačiau jos keistą žvilgsnį įremtą į save. Nors Devona buvo miela moteriškė, kartais, kai pasirodydavo jos „aiškiaregės" pusė mane imdavo siaubas. Lyg ji galėtų pamatyti tai, ko aš nenoriu.

-Tik? - pakėlė antakius.

-Abi žinom, kad žinai, - nusijuokiau ir ji palinksėjo. Moteris priėjo.

-Jaučiu, kad radai dvasinę ramybę už Vinčesterio ribų, bet dabar tu vėl ėmei nerimauti dėl daugybės dalykų, - jos delnuose mano abu delnai ir ji žiūrėjo tieisiai į akis. Bet jutau, kad ji matė kur kas daugiau. -Matau, kad tas gražus jaunuolis buvo šalia ir sukėlė daugybę klausimų tau pačiai.

-Gerai, ačiū, - patraukiau rankas ir nepatogiai šyptelėjau. -Mane jau visas šis reikalas gąsdina.

Devona nusijuokė.

-Atleisk, kartais esu per daug smalsi, - ji gūžtelėjo. -Kaip tau sekasi pas psichologę?

Atsidusau.

-Ji man padeda susidėlioti taškus, bet nepadeda prisiminti, - pasitryniau kaktą ir atlošiau galvą.

-Žinai, - Devona kostelėjo. -Galiu šiek tiek padėti ir aš jeigu turi noro.

Skaudžiai nurijau seiles ir papurčiau galvą.

-Dar nenoriu, - tariau ir ji palinksėjo.

X

-Man patinka šita, - parodžiau į suknelę, kurią Cecilija laikė dešinėje rankoje.

-Ji gotiška.

-Tada nesuprantu, kodėl klausi manęs tokių dalykų, - pavarčiau akis ir nusisukau, kad apžiūrėčiau dar daugiau drabužių.

-Žinai, mane erzina, jog Trevisas atsisako bet kokio bendravimo su manimi, - grįžusi iš matavimosi kabinų tarė Cecilija ir sunkiai atsiduso bei atsirėmė į drabužių stovus. Pažvelgiau į merginą. Ji iš tiesų atrodė nekaip.

-Nežinau ar tai jau sakiau, bet Trevisas yra tikras šūdžius, - gūžtelėjau ir Cecilija nusijuokė.

-Sakei jau apie penkioliką kartų...

-Gerai, tad leisk pakartosiu dar kart, - pažvelgusi į draugę išsprogdinau akis. -Trevisas yra šūdžius. Taškas.

Mergina garsiai nusikvatojo.

-Manau, tau reikia pabūt kažkur kitur,o ne savo namuose, - tariau, kai išėjome iš parduotuvės ir pasukome link kitos.

-Ką turi omenyje? - susiraukė Ceci. -Man labai patinka namuose. Ten yra viskas, ko man reikia.

-Turėtumėm šiandien pasidaryt „merginų vakarėlį". Veido kaukės, nesveikas maistas, filmai arba realybės šou, vynas...

-Na, nežinau dėl paskutinio varianto, - ji papūtė lūpas.

-Ak, taip, - pasitryniau kaktą ir nusijuokiau. -Tada man vynas, o tau sultys, - gūžtelėjau ir Cecilija susiraukė.

-Turėtum pakviesti ir savo tetą, - ji pridūrė. -Man ji patinka.

-Tu jos net nepažįsti, - nusijuokiau.

-Tad šiandien bus puiki proga susipažinti, - gūžtelėjo.

-Įkalbėjai.

xxxx

ačiū, kad skaitot🌸