Mano Randai ir Timas

18.

Ėjau tuščiomis muziejaus salėmis. Peržvelginėjau kiekvieną naują paveikslą. Iš tiesų, nežinau, ką čia veikiau. Turbūt ieškojau bent vienos vietos, kur galėčiau pabūti viena. Arba ieškojau Timo, nes jo pasiilgau, kadangi paskutinį kartą kalbėjomės daugiau nei prieš dvi savaites. Nežinau. Bet žinau tik tai, jog ketvirtadienio vakarą, po darbo, užėjau į miesto muziejų, o dabar stovėjau prieš vieną iš paveikslų ir bandžiau suprasti, ką matau prieš save.

-Gražus paveikslas, ar ne, - išgirdau Timo balsą šalia savęs. Pažvelgiau į vaikiną. Jis taip pat stebėjo paveikslą. Jo veide žaidė nedidelė šypsenėlė, o viena garbana krito jam ant akių. Norėjau plyšti iš džiaugsmo, apsikabinti, pabučiuoti juodaplaukį. Bet jis vis dar atrodė kitoks, todėl laikiausi atstumo.

-Labai, - atsakiau. Timas pažvelgė į mane ir plačiai nusišypsojo. Kažkodėl tuo momentu man paskaudo širdį. Jis atrodė išbalęs, jo paakiai buvo pajuodę, o akys netryško tuo paslaptingumu, kuris nuolat buvo matomas jo žvilgsnyje.

-Kodėl nenustebau tave išvydęs čia?

Gūžtelėjau.

-Ar nori nueiti karšto šokolado? Turim apie daug ką pasikalbėti, - jis tarė dabar rimtai, bet vis dar šypsodamasis.

Mane apėmė bloga nuojauta, jog kažkas ne taip.

-Man dar liko dvi salės, - tariau ir jis linktelėjo.

-Apeikim jas, - jis ištiesė man savo delną. Nenoriai padaviau jam savąjį ir jis supynė mūsų pirštus. Netrukus atsipalaidavau ir mėgavausi gražiais meno kūriniais bei Timo pastabomis apie šį bei tą, kas jam pasirodė keistai.

X

 Mums išėjus iš muziejaus, jau ruošiausi sukti link šokoladinės, tačiau Timas mane nusivedė visai kitur. Priėjome automobilių aikštelę ir šis atrakino seną, ryškiai raudoną dodžą.

-Šokoladinė vos už kelių šimt metrų, - parodžiau už mūsų, o juodaplaukis atidarė keleivio durelės.

-Ar pasitiki manimi? – pakėlė antakius.

Keletą akimirkų patylėjau, o netrukus pasidaviau ir įėdau į vaikino automobilį.

-Nežinojau, jog vairuoji, - tariau, vos išvažiavome iš aikštelės. Garbanius nubraukė plaukus nuo veido ir pažvelgęs į mane pakilnojo antakius, šypsodamasis.

-Vis stebinu, ar ne, - nusijuokė. –Šiaip, nevairuoju, man nepatinka, bet dabar prie to teks priprasti.

-Kodėl? – pažvelgiau į vaikiną. Jo veidą kartkartėmis vis nušviesdavo žibintų šviesos.

-Tėvai persikraustė gyvent į sodybą, nes nori parduoti mūsų namą. Sodyba maždaug už dvidešimties kilometrų nuo Vinčesterio, soduose. Kiekvieną dieną į darbą važinėju šituo tėčio grožiu, kurį jis nenoriai paskolino man laikinai.

-Taigi, štai kuo užsiėmei paskutiniu metu, a?

-Panašiai.

-Kur mes važiuojam? – paklausiau, kai pastebėjau jog jau išvažiavome iš miesto.

-Važiuojam karšto šokolado.

-Jau seniai šokoladinę pravažiavai, - tariau ir juodaplaukis atsiduso.

-Leisk man atsilyginti už savo veiksmus ir padaryti kažką gero, Adela.

-Reikėjo pagalvot anksčiau.

-Adela.

-Timai.

Mes nutilome ir viskas, kas girdėjosi buvo The 1975 sena daina, kurios pavadinimo negalėjau prisiminti.