Mano Randai ir Timas

35.

Nemiegojau iki pat Relisės grįžimo iš pasimatymo.

-Kaip sekėsi? – paklausiau ir ji krūptelėjo, nes turbūt tikėjosi, jog miegu.

-Gerai, - ji palinksėjo ir nusišypsojo. Prisėdo ant fotelio, priešais. –Kodėl tu nemiegi? – paklausė susiraukusi.

-Negalėjau užmigti, - gūžtelėjau.

-Kaip sekėsi su Timo tėvais? – ji nsušisšypsojo paslaptingai.

-Puikiai, jie labai smagūs ir geri žmonės, man patiko, - šyptelėjau ir Relisė palinksėjo. –Jie buvo labai laimingi, kai susipažino su manimi.

-Esu įsitikinusi, - ji pakilnojo antakius. –Kas galėtų tavęs nemėgt?

Prunkštelėjau ir mes kelioms akimirkoms nutilome. Vienintelis garsą skleidžiantis dalykas buvo televizorius. Per jį rodė kažkokio šou kartojimą.

-Ar jūs su Timu jau daugiau nei tik draugai? – negalėjau prisiversti to pasakyti pati, todėl labai džiaugiaus, kad Relisė to paklausė.

-Norėjau tau apie tai pasakyt, bet vis neradau tinkamos progos, - pasitryniau kaktą, bet jaučiau, kai mano šypsena veide vis platėjo. –Bet taip, mes jau daugiau nei tik draugai.

Relisė pašoko nuo fotelio ir pribėgo manęs apsikabinti.

-Aš taip dėl jūsų džiaugiuosi! Taip norėjau, kad jis būtų kažkas daugiau tavo gyvenime, Adela, tu net neįsivaizduoji, - ji papurtė galvą ir nusijuokė, priversdama mane irgi tai padaryti.

-Ak, nejaugi.

X

-Klausau? – tariau į telefoną ir pasitryniau akis.

-Sveika, Ade, - išgirdau Ceci balsą, kitame gale. Be jos balso, dar galėjau girdėti ir Treviso.

-Labas.

-Norėjau pasakyt, kad šiandien į miestą kartu negalėsiu eit. Trevisas mane vežasi iš miesto, - pavarčiau akis, tačiau tuo pat metu pajutau nepaaiškinamą tuštybės jausmą. –Nepyk ir pasimatysim kitą dieną. Iki!

Man nespėjus nieko atsakyti, draugė padėjo ragelį.  Sunkiai atsidusau ir numečiau telefoną į šalį. Vėl įsitaisiau patogiai į patalus ir ėmiau giliai kvėpuoti. Nespratau kodėl taip jautriai priėmiau viską į širdį, tačiau pasijutau labai blogai ir labai pikta. Jaučiausi išduota.

Netrukus pakilau iš lovos ir ėmiau tvarkytis. Pastebėjusi, jog dar tik vos devynios ryto, supykau dar labiau, bet tai tik paskatino mano norą tvakrytis. Po pusvalandžio mano kambarys buvo kaip niekad švarus, tad persikėliau į kitus kambarius. Taip nejučia, prižadinau ir kitus šio namo gyventojus.

-Mes vėluojam! – šaukė Relisė ir bėgiojo po namus, paskui Feliksą, kuris nusprendė, jog tai puikus metas pažaisti su mama gaudynių. Pasigirdo durų skambutis.

Išjungiau siurblį ir priėjusi atidariau duris. Šyptelėjau Natanieliui ir įleidau jį vidun.

-Jie nespėjo susiruošt, - tariau. –Gal galiu pasiūlyt kažko? – paklausiau.

-Vandens stiklinė būtų puiku, - linktelėjo. Pripyliau stiklinę vandens ir ją padaviau vyrui, kuris buvo prisėdęs prie baro.

-Ar tu nepyksti, jog susitikinėju su tavo teta? – paklausė jis nejučiomis.

Nusijuokiau.

-Visiškai ne. Aš dėl to labai džiaugiuosi, - tariau ir patapšnojau Natanieliui per petį. –Tu esi viskas, ko ji kada norėjo.

-Jaučiuos geriau, to paklausęs, - jis palinksėjo, mane vėl prajuokindamas.

-Be to, nežinau, kokią teisę turiu aš nepritarti. Tą padaryti galėtų tik Feliksas, bet jis tave jau spėjo pamilti beprotiškai, tad tikrai neturi dėl ko nerimauti, - patikinau.