Mano Randai ir Timas

27.

<rekomenduoju priėjus ryto vietą, pasijungti šią dainą>

Ant Timo veido krito ruožas mėnulio šviesos. Jis stebėjo mane, o aš jį. Giliai kvėpavau ir kontroliavau savo veiksmus. Nenorėjau pulti ir pabučiuoti vaikino. Nors tuo pačiu metu turėjau save nuo to sulaikyti.

Ištiesiau ranką ir vietoj to, kad paliesčiau juodaplaukio veidą, perbraukiau savo ranką per jo plaukus. Apsukau vieną garbaną aplink savo pirštą. Timas nusišypsojo. Netrukus pirštais keliavau per jo veidą. Pirmiausia paliečiau dešinio antakio galiuką, tada kitu piršto galiuku nejučia paliečiau jo viršutinės lūpos kraštą.

Timas buvo be galo arti. Jaučiau jo žvilgsnį, jaučiau jo iškvėpiamą orą atsimušant man į veidą, užuodžiau jo kvapą. Mano pirštai toliau keliavo vaikino veidu, ypač žandikaulio linkiu.

-Nenoriu sugadinti momento, - jis sužnabždėjo man į lūpas. –Bet tu turi kažkokį fetišą mano žandikauliui, - tarė ir aš prapliupau juoktis, taip pat prajuokindama ir vaikiną.

Kai pagaliau sugaudžiau kvapą, supratau kas vyksta ir nejučia atsitraukiau.

-Ei, - jis pagavo mano delną ir suėmė jį abėjom rankom. –Nenorėjau...

Nors jis nepabaigė sakinio, žinojau, ką turėjo omenyje.

-Timai, juk supranti...

-Nežinau, ką turiu suprasti, - jis gūžtelėjo lengvai, bet mano rankos nepaleido.

-Puikiai žinai, - papurčiau galvą.

-Gerai, - jis atsiduso ir paleido mano ranką. Netrukus mane apėmė liūdesys, jog nebejaučiu jo švelnios odos prie savosios. Man trūko jo prisilietimo. Lėtai ėjome paplūdimiu. Timas ėjo pirmas, stebėjo horizontą, o aš ėjau iš paskos, nuleidusi akis stebėjau savo batus.

Ėjome tyloje, kuri mane žudė. Net jaučiau, kaip badė mane su peiliu ir kartas nuo karto jį pasukdavo.

-Timai? – tyliai tariau. Vaikinas sustojo ir atsisukęs pažvelgė į mane. Jo veide nemačiau pykčio, todėl šiek tiek nusiraminau.

-Ką, Adela?

-Papasakok man ką nors, - tariau ir jis apsikabino mane per pečius, kai pagaliau priėjau juodaplaukį.

-Ką nori sužinoti? – jo antakiai pakilo,o veide atsirado nedidelė paslaptinga šypsenėlė, bet joje kažko trūko.

-Papasakok man apie savo tėvus.

Jis nusijuokė.

-Tu rimtai? – paklausė ir man palinksėjus, pradėjo pasakoti. –Mano mama anksčiau, kai dar nesirgo tapydavo kiekvieną dieną, o tėtis buvo aktorius teatre. Jie susitiko Ispanijoje, kai mama nešė parduoti vieno savo paveikslo, o tėtis netyčia atsitrenkęs į ją, sugadino jos paveikslą, - jis šypsojosi, žiūrėdamas į tolį. –Mama ten buvo apsistojus trumpam, o tėtis atvažiavęs su teatru. Jai užteko vieno pasimatymo ir ji keliavo su juo toliau, po turą.

-Gražu, - sušnabždėjau ir jis nusijuokė.

-Kai gimė mano sesuo, jie nustojo keliauti, apsistojo Anglijoj. Tada trumpam pabėgo į Prancūzijos, kažkokio miesto pakraštį ir štai ten gimiau aš. Tada vėl grįžom į Angliją. Pamenu, jog labai daug keliavom. Aplankėm įvairiausius žymius muziejus, o mama visad stebėdavosi, jog man taip patinka visa muziejų atmosfera. Po to, kai jai pasireiškė bipolinis sutrikimas, nustojom keliauti, tėtis ėmė užsiimti rimtu verslu Anglijoj, o mama tik gerom dienom tapo, bet nebedirba.

-Tai skaudu...

-Kas skaudu? – paklausė vaikinas, pažvelgęs trumpam į mane.

-Tai, jog vienu momentu tavo mama tapė ir darė viską, kas suteikė džiaugsmo kiekvieną dieną, o dabar... – nežinojau kaip pabaigti sakinį.