Mano Randai ir Timas

24.

-Turim puikius jaunavedžių apartamentus su vaizdu į jūrą, - tarė moteris, prie registracijos stalo. Jau žiojausi atsisakyti, kai Timas palinksėjo.

-Mes mielai paimsime jaunavedžių apartamentus, - nusišypsojo moteriai, kurios skruostai buvo nusidažę vyšnių raudoniu.

-Ką darai? – sušnabždėjau, patempusi už Timo švarko rankovės. Vaikinas pažvelgė į mane linksmomis akimis.

-Atsipalaiduok, Ade, mes esam kiti žmonės, - jis tarė, priversdamas mane susiraukti ir susimąstyti apie jo sakinį.

Tiesa, kai išvydau mūsų kambarį, turėjau pripažinti, kad Timas nesuklydo parinkdamas jaunavedžių apartamentus.

-Pažiūrėk, kaip gražu, - tariau su didžiule nuostaba balse, kai atitraukiau užuolaidas ir pro langą išvydau Veimauto įlanką, apšviestą mėnulio blausios šviesos.

-Nuostabu, - tarė Timas, atsistojęs šalia manęs. Jis pažvelgė į mane ir aš nusišypsojau vaikinui. Kadangi jau buvo vėlus vakaras, miestą nusprendėm apžiūrėti rytoj iš ryto.

-Einu į dušą, - pasirausiau savo krepšyje, kol radau vonios rinkinį.

-Nori valgyt? Manau, viešbučio virtuvė dar turėtų dirbti, - garbanius priėjo prie stalo, ant kurio buvo pridėliota įvairių lankstinukų su informacija apie miestą ir viešbutį.

-Norėčiau, - palinksėjau. –Bet kažko lengvo, - tariau ir garbanius palinksėjęs, išėjo pro duris.

X

Išėjusi iš dušo, pastebėjau Timą sėdintį atsidarius langą ir skaitantį informacijos lapelį.

-Čia šalta, - tariau ir patryniau rankas.

-Atleisk, - jis užgesino cigaretę ir greitu judesiu nušoko nuo palangės bei uždarė langą.

-Kur mūsų vakarienė? – paklausiau.

-Pasirodo buvau naivus, galvodamas, kad virtuvė dar dirbs vienuoliktą valandą vakaro, - jis atsiduso ir pamojavo informaciniu lapeliu. –Užtat mieste yra daugybė vietelių, kurios atidarytos penktadieniais iki vėlumos.

-Tai, ko mes laukiam? – pakėliau antakius. –Einam.

X

Sėdėjom laive, prišvartuotam krantinėje. Jame buvo įrengtas nuostabaus grožio restoranas. Nors buvau įsitikinusi, jog čia viskas labai brangu, Timas mane pats įsitempė vidun, nes jam patiko restorano brūkšnelis laivo idėja.

-Ką turėjai omenyje, sakydamas, jog mes kiti žmonės? – paklausiau, kai abu gėrėm labai brangų vyną, o Timas vis žvalgėsi aplink, stebėdamasis garsiai, kaip čia nerealu.

-Ką turi omenyje? – susiraukė, pagaliau sutelkęs dėmesį į mane.

-Kai buvome prie registracijos stalo, sakei, kad mes kiti žmones, - tariau ir persibraukiau per plaukus.

-A, - jis pakėlė antakius ir paslaptingai nusišypsojo. Timas buvo keistas jaunuolis. Bet šiandien buvo ypatingo keistumo diena. Kartas nuo karto susimąsčiau, gal jis kažko pavartojęs. Juodaplaukis pasirėmė ranka veidą ir žvelgė tiesiai man į akis. –Ar tu kada susimąstei, jog kitame mieste gali būti visiškai kitu žmogumi?

-Ne, -papurčiau galvą. –Prašau, paaiškink.

-Sakykim visą savo gyvenimą praleidai Londone, o tada kažkokie dalykai vedė vienas po kito ir atsidūrei Vinčesteryje, - jo veide vis dar žaidė paslaptinga šypsenėlė. –Tu galėjai būt visiškai kitokia Adela nei buvai Londone ir niekas nebūtų pasakęs, kad kažkas ne taip, nes tavęs čia niekas nepažįsta.