Mano Randai ir Timas

3.

Keletą dienų praleidau namuose, nes Feliksas susirgo, o Relisė negalėjo pasiimti laisvadienių, kad prižiūrėtų sūnų.

-Jeigu žiūrėsim Grinčą, aš apsivemsiu, - tariau ir Felis susiraukė.

-Tau nepatinka Grinčas?

-Per tas tris dienas, mes jau jį žiūrėjome kokius aštuonis kartus, - papūčiau lūpas ir atsirėmiau į sofos atlošą.

-Tai ką tada veikiam? – paklausė Feliksas apsikabinęs mano kojas, kad nepabėgčiau.

-Einam, pasiklausyti muzikos? Arba pamiegoti? Arba paskaityti? – vardinau viską, kas galėtų sudominti vaiką, nes žinojau vieną. Grinčo devintą kartą tikrai nežiūrėsiu.

-Einam paskaityti, - palinksėjo Felis ir jis nusitempė mane į mano kambarį. Pats išbėgo pasiimti knygos. Pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė devintą vakaro.

-Skaitysim šitą, - pakėlė knygą Feliksas. Tai buvo ta pati pasaka, kurią parnešiau jam iš darbo. Jis padavė man ją atsargiai lyg tai būtų trapus daiktas,  o pats įsitaisė šalia manęs, po antklode.

X

-Kaip Feliksas? – paklausė Beka.

-Vis dar serga, - atsidusau. –Bet šiandien Relisei laisvadienis, todėl aš vėl galiu grįžti prie įprasto ritmo.

Beka nusišypsojo.

-Viskas aišku. Tada, aš einu tvarkyt popierių į banką, o tu padirbk, - ji tarė. –Kai grįšiu, galėsi eit namo.

Palinksėjau ir išlydėjau Beką. Grįžusi atgal prie prekystalio, gurkšnojau kavą, kai mano žvilgsnį patraukė teatro skelbimas. Paėmiau jį į rankas ir dar kart perskaičiau visą informaciją. Sulanksčiau popierių ir įsikišau sau į galinę džinsų kišenę.

Gal pabandyti sugrįžti prie senų hobių, būtų gera mintis? Gal vėl jausčiausi Adela?

X

Po darbo dar nenorėjau eiti namo, todėl užsukau į nedidelę kavinukę ant kampo, priešais viešąją biblioteką. Užėjus į kavinę, mane pasitiko labai gardus maisto kvapas. Nusivilkau švarkelį, kurį vilkėjau ant megztinio ir pasikabinau ant pakabos, šalia stalelio, prie kurio prisėdau. Viduje buvo ganėtinai šilta ir jauku. Man patiko šios vietos atmosfera, kai už lango lijo ir buvo apsiniaukę, todėl ganėtinai tamsu, čia vyravo bliški geltona spalva, nuo šviestuvų, pakabintų ant sienos man iš dešinės.

Užsisakiau makaronų su sūriu ir juodos kavos su šlakeliu pieno, ir paskendau knygoje, kurią pasiūlė pasiimti paskaityti Beka, prieš išeinant. Kažkas patapšnojo man petį.

-Adela, keista tave matyti, - Timas tarė. Jis vilkėjo juodus džinsus ir juodus marškinius, atrodė pasipuošęs.

-Kodėl? – susiraukiau.

Timas gūžtelėjo.

-Tiesiog keista ir tiek, - atsakė. –Galiu prisėsti? – paklausė ir parodė į kėdę priešais mane. Linktelėjau.

-Ką čia veiki? – paklausiau. –Turiu omenyje, esi pasipuošęs.

Timas nusijuokė.

-Ar tai pasipuošimas? – pažvelgė į savo aprangą ir galiausiai papurtė galvą. –Šiandien žadėjau su draugais eiti į kocertą, po darbo.

-Čia dirbi? – pakėliau antakius.

-Įsidarbinau, kad galėčiau įpirkti studijas, - paaiškino.

-Taigi, dabar eisi į koncertą? – palausiau.

-Ryte maniau, jog eisiu, tačiau jaučiuosi per daug pavargęs po darbo, tad nebenoriu eiti ir man reikia priežasties.

-Kodėl nepasakai jiems tiesos?

-Nes jie nesupras, - atsakė.

-Tada jie netikri draugai, - gūžtelėjau.

Juodaplaukis palenkė galvą ir primerkė akis, žiūrėjo į mane ir paslaptingai šypsojosi.

-Man patinka, kaip tu galvoji, - tarė ne į temą ir aš linktelėjau.

-O aš nekenčiu savo minčių.

X

Taigi aš buvau ta priežastis dėl kurios Timas nusimuilino nuo koncerto su draugais. Jis pasiliko kavinėje po darbo ir mes gerdami juodą kavą ir valgydami iš pradžių makaronus su sūriu, o po to ledų desertus kalbėjome apie paprasčiausius dalykus, tačiau su gilia prasme.

Galiausiai mūsų mintys išsisėmę.

-Žiūrėk, vėl lija, - atsiduso vaikinas. Jis dabar sėdėjo pasirėmęs ranka galvą ir stebėjo gatvę. –Nekenčiu lietaus.

-O man patinka, - gūžtelėjau ir juodaplaukis vėl susikoncentravo ties manimi.

-Esi keista, žinojai?

-Žinau.

-Bet tai yra gerai, - jo žalios akys keliavo mano veidu.

-Kodėl?

-Nes tokių žmonių per mažai.

-Na, esame mes abu ir manau šiam miestui to pakanka, - gūžtelėjau ir Timas nusijuokė.

-Taigi, kad užtenka.

-Ar jau atnešti sąskaitą? – paklausė padavėja, priėjusi prie mūsų staliuko.

-Ne, - tarė Timas. –Palik ją Džeksonui.

-Gerai, - nusijuokė moteris ir Timas pažvelgė į mane.

-Kas tas Džeksonas? – pakėliau antakius klausiamai.

-Bičas, kuris čia dirba ir mes jo visi nemėgstam, todėl kartais paliekam sąskaitas jam, - tarė ir aš nusijuokiau.

-Esat siaubingi, - papurčiau galvą.

-Bet užtat tai juokinga, - gūžtelėjo Timas ir atsistojo nuo kėdės.

Atsistojau ir aš, užsivilkau savo striukę ir pasėkiau vaikiną iš kavinės.

-Kur mes einam? – paklausiau, kai Timas iškleidė skėtį.

-Einam į miesto muziejų, nes dabar įeisime nemokmai, - jis pažvelgė į smulkų laikrodį ant savo riešo.

Linktelėjau. Ėjau stengdamasi nesiliesti į Timą, tačiau savo skėčio neturėjau, todėl tai padaryti buvo sunku. Jau ėmė temti, pradėjo įsižiebti, senoviško stiliaus, miesto žibintai. Išsitraukiau telefoną ir parašiau Relisei, jog man viskas gerai ir dabar einu į miesto muziejų. Tik neminėjau, jog esu neviena.

Netrukus jau buvome prie muziejaus.

-Parodykite, prašau, bent vienas, studento arba moksleivio pažymėjimą, - tarė vyras, sėdintis prie kasos, už nedidelio langelio. Timas parodė dokumentą ir vyrui davus leidimą ir bilietus, įėjome į muziejų.

-Šiaip nemėgstu muziejų, nes juose visad daug žmonių, bet šiandien penktadienis, tad jie tikrai ne čia, -tarė Timas ir aš nusijuokiau. Vaikinas pastatė savo skėtį prie durų ir mes įėjome į pirmąją salę.

Nieko ypatingo: istorija, dailininkų kūriniai ir seni surudiję puodai ir panašiai.

-Esi čia buvusi? – paklausė, man apžiūrint objektus.

-Ne, - atsakiau.

-Puiku, tada nebūsi mačiusi vienos puikios kolekcijos, - tarė vaikinas ir nusišypsojo.

xxxx

labai laukiu jūsų nuomonių🌼