Mano Randai ir Timas

26.

Sėdėjau bažnyčios priekyje ir nuodugniai apžiūrinėjau kiekvieną altoriaus dalį. Netrukus pajutau, kaip Timas prisėdo šalia ir pažvelgiau į vaikiną, kuris man nusišypsojo.

-Turbūt nelabai gerai tai būtų pasakot bažnyčioje, - jis palinko link manęs ir ėmė tyliai kalbėti. –Kartą važiavome su draugu ir pastebėjome benamį, - jis pasakojo. –Mano draugas išsitraukė šimtinę ir mes sustojome prie to benamio, - jis apsimetė, jog rankoje laiko kupiūrą. –Mano draugas atsidarė langą ir paklausė to benamio: „Ar tiki Dievu?"

Papurčiau galvą ir bandžiau sulaikyt šypseną.

-Ir tas benamis pažvelgė į pinigus mano bičiulo rankose, o tada į jį. „Taip, taip, tikiu Dievu“ buvo jo atsakymas, - Timas pasitrynė kaktą. –Mano draugas nusijuokė atsakydamas, jog tai neteisingas atsakymas ir mes nuvažiavom...

Nusijuokiau.

-Negaliu patikėti, - papurčiau galvą, vis dar besijuokdama.

Timas nusišypsojo.

-Ar tu tikrai, ką tik pacitavai vos ne visą sceną „Prieš Saulėtekį“ filmo? – pakėliau antakius.

X

West Bay žiemos karnavalas buvo nei kiek nepanašus į Vinčesterio vasaros palydėjimo šventę. Čia daugybė žmonių ėjo paradu, grojo orkestras, o po šito pasirodymo vyko kažkokios, mums su Timu nežinomos, grupės pasirodymas. Taip pat mieste buvo nusdriekusios eilės mugių ir parduotuvėlės visos skelbė išpardavimus.

Kartas nuo karto sustodavome prie kokio nors gatvės muzikanto ir viena Timo ranka apsivydavo mano liemenį, o kita sujungdavo mūsų pirštus. Kelias akimirkas sukdavomes šokdami ir besijuokiantys.

-Adela?

-Timai?

-Žiūrėk, aš manau, kad mums reikia šito daikto, - tarė garbanius ir pakėlė juostinį fotoapratą. Koncerte pabuvome vos kelias dainas ir tada nusprendėme eiti pasivaikščioti po muges.

-Ar tikrai? – susiraukiau ir perėmiau daiktą į savo rankas, kad galėčiau apžiūrėti įdėmiai.

-Aha, - palinksėjo. –Kaina nedidelė, galim susimest, nusipirksim juostelių ir šiandien apturėsim fotosesiją, - tarė.

Nusijuokiau.

-Kas tu toks ir ką padarei Timui?

X

-Šypsokis, - tariau ir nutaikiau objektyvą į Timą, kuris stovėjo priešais mane. Vaikinas susiraukė ir iškėlė vieną ranką, rodydamas vidurinį pirštą. Nufotografavau.

-Ei, nesąžininga! – sušuko Timas. Nusijuokiau.

-Gražiai, - nustęsiau, priversdama nusijuokti ir vaikiną. Jis prisėdo šalia manęs ant lovos krašto.

-Ką manai apie šį savaitgalį? – paklausė, pasisukęs į mane ir pasirėmęs ant savo dilbio. Mačiau, kad jis šypsojosi. Žalios akys tyrinėjo mano veidą, kaip, kad manosios tyrinėjo jo.

-Atvirai? – nusukau žvilgsnį nuo vaikino į fotoaparatą savo rankose, ir tada vėl į vaikiną.

-Nejaugi taip blogai, - jis susiraukė. Timo balse girdėjau nuostabą ir nusijuokiau.

-Ne, ne, - papurčiau galvą. –Man patiko, todėl esu labai dėkinga tau, kad mane išsivežei iš Vinčesterio, -nutilau ir pažvelgiau pro langą. Mačiau raminančiai banguojančią jūrą ir tai buvo be galo geras jausmas. –Ypač po paskutinių įvykių, - galiausiai pabaigiau sakinį.

-Bet West Bay labai nesužavėjo, ar ne? – po kiek laiko tarė ir nusijuokė Timas, prajuokindamas ir mane.

-Tai buvo ne tai, ko tikėjausi, - Timas palinksėjo ir nusijuokė dar smarkiau. –Bet man buvo smagu, - gūžtelėjau ir nusišypsojusi pažvelgiau į vaikiną.

-Žinok, kad ir aš tikėjausi ne to, - papurtė galvą. –Įsivaizdavau karuseles, švieseles ir dar kažką, - jis susiraukė.

-Nepamiršk, jog dar žiema, - priminiau ir Timas pasitrynė kaktą.

-Na, taip, gal per aukštai iškėliau savo standartus, bet buvau suplanavęs daugiau.

-Timai, - paliečiau jo ranką ir jo žvilgsnis iškart sustojo ties mano akimis. Keletą akimirkų tylėjau, nes pamiršau, ką norėjau sakyti. –Viskas buvo gerai, man buvo linksma, tikiuosi, kad buvau gera kompanija ir tau, - šyptelėjau ir jis pasikėlė, kad galėtų mane stipriai apkabint.

-Ačiū, Adela, buvai nuostabi kompanijonė ir man buvo be galo gera, jog buvai čia kartu su manimi, - jis pakštelėjo man į kaktą ir atsitraukė.

X

Naktį negalėjau užmigti. Nesupratau, kodėl. Gal dėl galvos skausmo, kuris užplūdo netikėtai, po mūsų su Timu apturėtų naktipėčių, užsigeriant pigiu vynu, iš visą parą dirbančios parduotuvėlės, netoli viešbučio. Gal dėl to, jog tiesiai man į akis švietė mėnulio šviesa, į kambarį patekusi pro menkiausią plyšį tarp sienos ir užuolaidų. O gal tas faktas, jog Timo ilgos ir kaulėtos rankos buvo apsivijusios mano liemenį ir jutau jo iškvėpiamą orą ant savo kaklo.

Girdėjau, kaip ošė jūrą už lango, taip pat ir kažką, vaikščiojantį viešbučio koridoriais. Girdėjau ir kaimynus, už sienos, lėtai, bet labai garsiai rodančius meilę, vienas kitam. Prikandau lūpą, kad nepradėčiau juoktis ir nepažadinčiau šalia miegančio vaikino.

-O dieve, - atsiduso vaikinas ir pajutau, kaip jo rankos pasišalino nuo mano liemens. –Ar ten jie..? – Timas pasikėlė ant alkūnių ir parodė pirštu į sieną už mūsų.

Vos susilaikiau nenusijuokus ir palinksėjau. Garbanius kostelėjo ir pasitrynė veidą lyg tai padėtų nuvaryti mieguistumą šalin.

-Nejauku, - jis tyliai tarė ir aš prapliupau juoktis.

-Žiauriai, - pritariau, stebėdama lubas. Veiksmas už sienos vyko vis greičiau ir buvo vis garsesnis. Pažvelgiau į vaikiną, jau sėdintį, vis dar lovoje, ir susiėmusį už skruostų, besiklausantį. Pajutau kaip mano skruostai ėmė raudonuoti.

Kai už sienos jau pasigirdo ir žodžiai, abu pašokome iš lovos.

-O dieve, toks jausmas, kad...

-Net nebaik šito sakinio, - sustabdžiau vaikiną ir užsivilkau storą megztinį. Garbanius nusijuokė. Netrukus abu jau ėjom koridoriumi link išėjimo pusės.

-Eime prie jūros? – paklausė Timas, kai išėję pro duris sustojome.

-Ar ten galima? – susiraukiau.

-Koks skirtumas, Ade, pagyvenk truputį, - tarė Timas ir pagriebęs mano ranką, nusitempė mane link viešbučio kiemo pusės, kur einant toliau takeliu, buvo galima prieiti jūrą.

xxxx

su vasara, mielieji🌸