Pirmadienį po pietų, apie ketvirtą valandą sėdėjau teatro užkulsiuose. Bandėmė repetuotis savo scenas dalimis. Kai kurias kartojom po kelis kartus.
-Gerai, dabar scena, kai Neridė su Poseidonu sustinka, o Dijonizas juos stebi ir kalbasi su savo pavaldiniais, - suplojo rankomis Ferina.
Poseidoną vaidino Derekas. Jis buvo labai aukštas, tvirto sudėjimo. Jis puikiai tiko vaidinti jūrų karalių, nes atitiko įvaizdį kuo puikiausiai. Abu pasistatėm kėdes vienas prieš kitą ir pradėjome sakyti savo žodžius.
Jaučiau Timo žvilgsnį, iš už užkulsių, įsmeigtą į save, todėl buvo labai sunku susikaupti. Stengiausi, kaip įmanydama labiau save įtikinti, jog abar esu Neridė. Mirtingoji atradusi Dievų kalną, sutikusi Poseidoną ir Hermį, kurie siūlė pereiti į jų pasaulį. Neridė jau buvo pilnai apsisprendusi, bet štai tada pasirodė Dijonizas, kuris apsuko mirtingąjai galvą. Turėjau jausti Neridės jausmus, o ne galvoti apie savo jausmus Timui.
-Gerai, - po pusė scenos tarė Ferina. –Derekai, turėtum labiau palinkti link Adelos. Įsivaizduok, kad iš tikrųjų stengiesi ją palenkti į savo pusę ir nenori, jog ji pasirinktų Hermio.
Dar kelis kartus pakartojom savo sceną ir netrukus jos turėjo keistis. Dabar buvo vieta, kai Neridė sutiko Dijonizą, kurį vaidino ne kas kitas, o Timas. Kol Ferina vis dar kalbėjosi su Dereku, aš nenusukau žvilgsnio nuo Timo. Šis pamatęs, jog jį stebiu nusišypsojo, tačiau aš nešyptelėjau atgal, bet žvilgsnio nenusukau. Nežinau, kiek ilgai taip stebėjau vaikiną. Kurį laiką užsisvajojau, o kai pagaliau vėl sutelkiau dėmesį, Timas klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane ir aš papurčiau galvą.
-Gerai, - Ferina atsiduso. –Nagi, meilės paukšteliai, parodykit man savo jausmus, - tarė žvelgdama į mus. Nejučia tai priėmiau labai asmeniškai.
X
-Tu labai keistai šiandien elgeisi, - tarė mane pasivijęs Timas. Greitu žingsniu pėdinau į knygyną, nes jau vėlavau į savo pamainą.
-Tikrai? – pažvelgiau į jį keliom sekundėm ir vėl susitelkiau ties keliu.
-Matai, - jis parodė į mane. –Ir vėl!
-Nesielgiu aš keistai, - gūžtelėjau.
-Šitai sakydama būtum bent trumpam pažvelgusi į mane ir nusišypsojusi, - jis tarė ir išpūtė cigaretės dūmus į kitą pusę nuo manęs.
-Aš vėluoju, Timai.
-O aš nesuprantu, ką padariau, Adela, - jis sustojo susierzinęs. Sustojau ir aš bei apsiskau, kad galėčiau pažvelgti į garbanių.
-Nieko, - tariau.
-Tad kas negerai? – mačiau vaikino suirzimą vis didėjant.
-Tas ir negerai, jog nieko nepadarei, - atsidusau. Timas nusijuokė, nesuprasdamas. Jis perbraukė ranka per plaukus ir sunkiai atsiduso.
-Adela, jeigu tu su manimi nekalbėsi, aš nežinosiu, ką turi omenyje, - jis papurtė galvą ir numetė ant žemės nuorūką bei ją patrynė bato kulnu.
-Aš labai vėluoju, - atsidusau ir ėmiau eiti lėtai atbulomis, stebėdama sutrikusį vaikiną.
-Adela, aš iš tikrųjų noriu tave suprast, bet tu neleidi man to padaryt, - netrukus vaikinas vėl buvo arti manęs ir mes greitai žingsniavome link mano darbo.
-Timai, aš pati savęs nesuprantu, kaip manai, kodėl tu negali manęs suprasti? – paklausiau nežiūrėdama į garbanių.
-Tame ir yra bėda. Tu nenori atsiskleist, todėl neleidi nei kitiems suprasti tavęs, nei sau pačiai...
-Žinai ką? – sustojau ir atsisukau į Timą. Šis sustojo ir pažvelgė į mane. Jaučiau kylant pyktį. Kas jis toks, kad galėtų man aiškinti apie mane? Kuo jis save laiko? –Nenoriu nieko tokio girdėti. Tu nesupranti apie ką šneki.
-Padėk man suprasti, - Timas norėjo paimti man už rankos, bet aš patraukiau ją.
-Tu neturi teisės man aiškinti, jog aš turiu „atsiskleisti“ ir leisit „save suprasti“ kitiems. Tai ne tavo reikalas! – sušukau. Mačiau, kaip vaikino akys tyrinėjo mano veidą. Jis žiojosi kažką sakyti, tačiau aš patraukiau eiti toliau. –Aš tikrai labai vėluoju, Timai.
X
Stovėjau už prekystalio ir galvojau apie mūsų su Timu nekokį pokalbį. Gal kiek per aršiai elgiausi? Jeigu jam pasakyčiau, jog nežinau, kas vyksta su mumis, nežinau ar noriu, kad tai vyktų, nežinau, kaip pati dėl to jaučiuosi, jis suprastų? Gal tai padėtų, bent trumpam, pagalvot vienas kitam apie save. Gal tai išeitų į gerą?
Bet gal, visa tai, kas sukasi mano mintyse ir širdyje, yra tik dalis į savęs pažinimą? Gal noriu pajaust koks jausmas, kažką mylėt, kai jau esu nebetokia, kokia buvau anksčiau?
-Kažkoks negeras jausmas eina nuo tavęs, - sumurmėjo Beka. Pakėliau žvilgsnį į moterį, kuri stovėjo priešais mane ir kažką rašė į mūsų pardavimų knygą.
-Esu pikta, pasimetusi ir... nežinau, - atsidusau.
-Kas nutiko?
-Timas.
-Tas vaikinas, kurį Devona vadina princu?
-Tas pats, - atsidusau.
-Kas vyksta?
-Visi sako, jog mes vienas kitam patinkam, bet aš nežinau, ką jaučiu ir nesu tikra apie tai, ką noriu jausti, - pažvelgiau į Beka, o ši žiūrėjo į mane kaip į beprotę.
-Įdomus variantas, - sumurmėjo ir pasitaisė akinius. –Iš savo patirties galiu patarti, jog jeigu nežinai, kaip jautiesi, turi leisti veikt širdžiai, o ne protui, nes vėliau gali labai pasigailėt.
-Tai ką man siūlai?
-Nors nežinau tikslios situacijos ir tikrai nežinau, kaip jautiesi tu arba Princas, bet turėtum su juo pasišnekėti apie savo ir jo jausmus. Arba nerti stačia galva, klausant širdies, - ji tarė ir aš palinksėjau.
X
Išėjusi iš knygyno bandžiau prisiskambinti Timui, tačiau jis nekėlė ragelio. Neleidau sau tikėt, jog jis pyksta taip smarkiai, bet nesulaukus net žinutės po kelių valandų, supratau, jog jis pyksta.
-Adela, tu turėtum važiuot su mumis ketvirtadienio vakarą į naujo restorano atidarymą, - tarė Natanielis.
Pakėliau akis į žmones, supančius mane, per vakarienę ir sunkiai atsidusau.
-Nežinau ar galėsiu, man penktadienį spektaklis, tad nežinau, kiek užtruks repeticija, - gūžtelėjau.
-Ak, taip, - Relisė trenkė sau per kaktą. –Buvau visai pamiršusi...
-Bet jeigu galėsi, būtinai prisijunk, - gūžtelėjo vyriškis ir šyptelėjo man.
-Ir pasiimk kartu Timą, - Felis pasitaisė savo akinius ir nusijuokė.
-O taip, - palinksėjo teta. –Timą pasiimk irgi, senai mačiau jį, būtų įdomu išgirst apie jūsų abiejų nuotykius už Vinčesterio, - ji mirktelėjo nusijuokdama.
-Nemanau, jog Timas galės, - tariau tyliai ir tęsiau savo valgį, palikdama visus nustebusius.
xxxx
ačiū, kad skaitot🌸
be to, mano profilyje galite rasti linką į mano spotify anketą, kurioje yra šios istorijos pildomas playlistas.
YOU ARE READING
Mano Randai ir Timas
Teen FictionAdela atvažiuoja į Vinčesterį, tikėdamasi palikti skaudų praeities įvykį gimtąjame mieste. Įsidarbinusi ramiame knygyne, mergina stengiasi priprasti prie naujos aplinkos ir galvoti apie ateitį. Bet Vinčesteris turi ir savo paslapčių. Mieste mįslinga...