Mano Randai ir Timas

37.

Timas padavė man stiklinę vyno, o pats prisėdo šalia manęs ant sofos. Gurkštelėjau gėrimo ir padėjusi stiklinę ant stalo, atsiguliau, padėdama galvą ant vaikino kojų. Pajutau Timo pirštus žaidžiant su mano plaukais.

-Kaip manai, kas bus, kai mes abu išvažiuosime į skirtingus universitetus? – paklausiau. 

-Nežinau, - atsakė atvirai vaikinas. 

-Tavęs tai negąsdina? – paklausiau.

-Kol kas dar ne, - paėmiau vaikino ranką ir pabučiavau jo krumplius. –Mūsų dar laukia pusė metų, Ade.

-Tai trumpas laiko tarpas, kuris greit praeis, - tariau, prajuokindama garbanių.

-Negalvok apie tai dabar.

Stebėjau ugnį, žaidžiant židinyje. Buvo keista pagalvoti, jog toks gražus dalykas gali būti toks pražūtingas. Nejučia panižo randus.

-Ade?

-Ką?

-Aš tikiuos, kad manęs nepamirši, nors jeigu ir išsiskirtų mūsų keliai išvažiavus iš Vinčesterio. 

-Niekada to nepadaryčiau, - tariau. Vien pagalvojus apie tai, man pasidarė bloga.

-Gerai.

-Gerai.

X

Stovėjau vidury Timo kambario ir sukausi muzikos ritmu. Garbanius gulėjo ant lovos ir stebėjo mane. Jaučiausi lengvai apsvaigusi nuo to vyno ir buvau įsitikinusi, jog ryte galva bus švino sunkumo.

Kai pagaliau plokštelė baigė suktis, nustojau šokti. Pažvelgiau į vaikiną. Timas šypsojosi ir gurkštelėjo iš savo stiklines, o tada ją pastatė ant, iš knygų pastatytos, spintelės.

Pakėliau nuo jos kažkokią knygą apie filosofijos ir istorijos meną. Taip skelbė knygos viršelis. 

-Man labai keista, jog skaitai tokias rimtas knygas, - tariau ir garbanius nusijuokė.  –Paskaityk man, - ištiesiau knygą vaikinui, o pati atsiguliau šalia jo, padėdama galvą ant jo kojų ir kreivai išsitiesdama per minkštą vaikino lovą.

Timas ėmė skaityti.

Susikoncentravau ties vaikino balsu. Jis buvo toks sodrus ir gyvas, jog užsimerkusi mačiau jo lūpas judant, jam tariant skiemenis, raides. Timo ranka, glostanti mano skruostą, kartas nuo karto palikdavo savo vietą, kad pervestų puslapį, bet netrukus grįždavo atgal ir vėl manyje imdavo degti kažkoks nepaaiškinamas troškimas.

Pridėjau savo delną prie vaikino rankos ir mūsų pirštai susipynę. Timo balsas šiek tiek pasikeitė, todėl net užsimerkusi galėjau pasakyti, jog jis šypsojosi. Lėtai atmerkiau akis ir supratau, jog buvau teisi. Jo veide žaidė šypsena, o akys bėgiojo tekstu. Jo švelniai rožinės lūpos formavo žodžius, kurie virto sakiniais. 

Mano pirštai ėmė keliauti Timo kaklu, skruostikauliu, kol galiausiai pasiekė lūpas.

-Man sunku susikaupti, Adela, - tarė tyliai Timas, kai mano pirštų galiukai braukė liniją per apatinę vaikino lūpą. 

Nejučia pasijutau be galo blaivi. Jaučiau intymią tylą tarp mūsų, kai žvelgiau vaikinui į akis, o jis stebėjo manąsias. Pakilau ir įsisiurbiau Timui į lūpas. Jis užvertė ir numetė knygą toliau. 

Apsižergiau Timo klubus ir bučiavau taip, kaip dar niekad nieko nesu bučiavusi. Bučiniai, kuriais dalinomes su Timu dabar buvo tokie atviri, varantys iš proto. Pajutau kaip mano pilve ėmė viskas suktis. Garbanius savo lūpomis ir rankomis, kurios keliavo po mano marškinėliais, po savęs palikdamos šurpuliukų nusėtą odą, varė mane iš proto. Netrukus abu vienas nuo kito atsitraukėmė per kelis milimetrus ir giliai kvėpavome. 

-Ką mes darom? – paklausiau.

-Gyvenam minutė po minutės, sekundė po sekundės, - atsakė Timas, prisitraukdamas mane arčiau ir vėl suliedamas mūsų lūpas.

Po kurio laiko mūsų niekas nebeskyrė. Net rūbai. Vaikino bučiniai apkeliavo visą mano nuogą kūną, taip versdami mane ištirpti tarsi cukrų. Giliai alsavom, lietėm ir matėm tokius vienas kito kampelius, kurie privertė pamilti dar stipriau ir pasiduoti aistrai dar smarkiau.

X

Gulėjau padėjusi galvą ant Timo rankos, kuri žaidė su mano plaukų sruoga. Akimis tyrinėjau garbaniaus veido bruožus. Mūsų kūnus dengė juodi Timo patalai. Jaučiausi išvargusi, tačiau miego dar nenorėjau. Abu tylėjome. Mano vienas delnas švelniai ir lengvai glostė tamsiaplaukio skruostą.

-Galėtumėm dažniau gyventi minute po minutės ir sekunde po sekundės, - sušnbaždėjau. 

Timas nusijuokė, pasuko galvą ir pažvelgė į mane. Jo akys tyrinėjo mano veidą.

-Visiškai pritariu, Ade, - nusišypsojo savo širdį užkariaujančia šypsena, kuri nuolatos sutrikdydavo mano kvėpavimą trims sekundėms. Prikandau lūpą. 

-Man nuolatos sukasi mintyse toks klausimas, - tariau.

-Koks?

-Ką padariau, jog likimas man atnešė tave?

Timas keletą akimirkų patylėjo.

-Nusidėjai? – tarė galiausiai nusijuokdamas , taip pat prajuokindamas ir mane.

-Visko gali būti, - gūžtelėjau. –Bet kokiu atveju, buvo verta, - sušnabždėjau ir sujungiau mūsų lūpas. Šitas bučinys buvo visai kitoks nei prieš tai. Šis buvo šiltas, švelnus ir lėtas.

-Tu nuostabi, - sušnabždėjo Timas, kai atrėmiau savo kaktą į jo. Nusišypsojau plačiai.

Neįsivaizduoju kaip ir kodėl, bet tuo metu pajutau, jog krentu iš devinto aukšto, nors bijojau, tačiau tuo pat metu jaučiausi saugi, nes žinojau, kad ten, apačioje, manęs laukia vaikinas, vardu Timas, kurio garbanos, šypsena, akys apkerėjo mane. Manyje maišėsi įvairūs jausmai ir emocijos, tačiau puikiai supratau, jog tai, ką jaučiu vaikinui yra kur kas daugiau nei simpatija.

xxxx

nusprendžiau, kad jūs verti antro skyriaus šiandien💓 ačiū, kad skaitot✨