Mano Randai ir Timas

20.

Važiavau pustuštėmis Vinčesterio gatvėmis. Jos vis dar buvo papuoštos kalėdinėmis dekoracijomis, net po švenčių praėjus kelioms dienoms. Visos puošmenos bus nuimtos po Naujųjų Metų, taip sakė teta.

Paskutines kelias savaitės jaučiausi keistai. Lyg būčiau radusi savo vietą. Teatre sekėsi puikiai, Timas stebėjosi, kodėl aš nenoriu savo ateities sieti su teatru. Cecilija jam labai pritarė. Tiesa, su mergina ėmėme vis geriau ir geriau sutarti. Jau kelis kartus ėjome kavos arba apsipirkti, nes ji sakė, jog man reikia daugiau spalvotesnių rūbų.

Po kelių dienų Naujieji metai, su kuriais ateina ir apsisprendimų metas, kai man teks išsiuntinėti prašymus stoti į universitetus. Tai mane šiek tiek nervino, nes vis dar tvirtai nebuvau apsisprendusi.

Netrukus privažiavau nedidelį, vieno aukšto namą, kuris buvo aptvertas aukšta tvora. Pasistačiau automobilį prie kelkraščio ir nuskubėjau prie vartų. Paspaudžiau mygtuką, jog paskambinčiau į namus, kad būčiau įleista.

-Kas čia? - išgirdau Cecilijos nuvargusį balsą.

-Adela, -tariau ir netrukus vartai atsidarė. Nuskubėjau iki pagrindinių durų, o jos plačiai atsivėrė.

Cecilija atrodė tragiškai. Jos nuostabūs ir ilgi plaukai buvo suskuti į išsipešiojusį kuodelį, o paakiai beprotiškai juodi. Atrodė lyg mergina būtų nemiegojusi ir paskutines keturias dienas tik verkusi.

-Ceci, - atsidusau ir mergina apsikabino. Netrukus pajutau, jog ji vėl beprotiškai ėmė verkti.

-Ade, aš nežinau, ką man daryti, - ji kukčiojo ir toliauverkė man į petį.

-Gerai,- patraukiau merginą nuo savęs ir nuvaliau ašaras. -Dabar tu nusiraminsi, leisi man nusirengti ir mes eisim pasitaisyt žolelių arbatos ir tada ramiai, neverkdamos, pasikalbėsim, aišku?

Brunetė pasistengė nusiraminti ir palinksėjo. Toliau viskas vyko, kaip ir sakiau. Pasitaisėm žolelių arbatos ir netrukus jau sėdėjom pas Ceciliją kambaryje ant lovos. Kambarys buvo nedidelis ir tamsus. Ant sienos, prie kurios buvo pristumta lova, buvo prikabinėta daugybė pačios Cecilijos pieštų žmonių, karikatūrų, komiksų. Langas buvo atidarytas, nes čia buvo beprotiškai karšta.

Cecilija atrodė tragiškai ir man buvo be galo gaila matyti merginą tokią.

-Ar gali man ramiai paaiškinti kas nutiko? - paklausiau ir Cecilija prikando lūpą. Netrukus ji atsistojo ir pradariusi spintelę, šalia rašomojo stalo, ištraukė iš jos pailgą nedidelį daiktą. Susiraukiau, jau turėjau mintį, kas tai, bet tylėjau.

Ji padavė jį man ir aš supratau, jog rankose laikau nėštumo testą, kuris buvo teigiamas.

-Tai... - pažvelgiau į Ceciliją, išplėtusi akis. - Tavo?

Ji palinksėjo ir mačiau, jog ji tuoj vėl ims verkti.

-Cecilija! - pakilau nuo lovos ir priėjau prie merginos. Pamojavau jai testu prieš veidą. -Tai nuostabu! Tai reiškia, kad tu savyje nešioji gyvybę, - jaučiau, kad graudinuosi iš džiaugsmo.

Ji papurtė galvą.

-Kodėl tu džiaugiesi? - ji patempė lūpą ir susiėmė už galvos.

-O tu nesidžiaugi? - išpūčiau akis. -Tai nuostabi proga pradėt iš naujo, Ceci, - gūžtelėjau. -O tu to norėjai jau ilgai... Norėjai pradėt iš naujo.

-Bet nenorėjau to padaryt su kūdikiu! - ji sušuko ir vėl apsipylė ašaromis.

Netrukus sėdėjome abi ant jos lovos. Apsikabinusi raminau merginą.

-Žinai, - tarė ji po ilgos tylos ir apmąstymo. -Gal ir gerai? - ji pažvelgė į mane.

-Spręsti tau, bet mano nuomone, tai nusotabus dalykas, - tariau tyliai.

-Bet tai reiškia, jog dar metams nukelsiu mokslus ir negalėsiu iš čia išvažiuoti, - ji papurtė galvą ir krito nugara į lovą.

-Na, - gūžtelėjau. -Mokslai nusikels, tačiau iš čia gali išvažiuoti ir būdama nėščia.

Cecilija pažvelgė į mane.

-Bet kaip Trevisas? Jis nevažuos kartu, o aš nenoriu būti vieniša mama, kažkur nepažįstamam pasaulio kampely.

Atsidusau.

-Turėsite rast kompromisą, - tariau ir ji palinksėjo, pritardama mano žodžiams. -O kalbant apie Trevisą...

-Kas apie jį? - brunetė susiraukė.

-Ar jam jau sakei?

Cecilija vėl susigraudino ir papurtė galvą.

-Aš to bijau labiausiai, jog jis mane paliks ir nutrauks visus ryšius.

-Jeigu Trevisas toks niekšas, tada tau bus geriau auginti vaiką vienai, bet negalvok tiek daug į priekį, - papurčiau galvą. -Bet jam geriau pasakyk.

-Teks, - Cecilija sunkiai atsiduso ir pasitrynė akis. -Teks ir tėvams pranešti.

X

-Cecilija nėščia, - tariau, kai su Relise sėdėjome prie pusryčių stalo. Teta paspringo skrėbučiu.

-Juokauji? - susiraukė.

Papurčiau galvą.

-Na, - mačiau, jog teta nežinojo ką pasakyti. -Kas tėtis?

-Jos vaikinas, - atsakiau ir ji palinksėjo.

-Gerai, kad ji bent jau yra santykiuose, bus lengviau, - gurkštelėjo kavos. Stebėjau, kas vyksta už lango. Siautė audra. Jokio sniego. Tik labai didelis vėjas ir lietus plovė Vinčesterio gatves. -Ar turėčiau apie tokius dalykus pakalbėti su tavimi? - teta nejaukiai paklausė.

Pažvelgiau į Relisę ir prapliupau juoktis balsu. Netrukus juokėsi ir ji.

-Žinai, vis dar nesuprantu, kas tokio juokingo, - tarė teta, kai galiausiai nusiraminome.

-Relise, tau tikrai nereikia su manimi kalbėtis apie tokius dalykus, - patikinau. -Žinau kas yra prezervatyvai, kontraceptinės tabletės ir kaip tuos dalykus naudoti, - tariau, o teta ėmė kikenti.

-Taip, - ji palinksėjo. -Pamirštu, jog tau nebe šešiolika, - ji papurtė galvą, priversdama mane nusijuokti.

-Būtent.

Stojo tyla.

-Bet tu taip pat žinai, jog tavęs negali versti, taip? - ji pažvelgė į mane.

-Relise! - baigiau gerti kavą ir atsistojau išsiplaut puodelio.

-Aš tik noriu įsitikinti.

-Aš net neturiu vaikino, - tariau.

-Mhm, - ji numykė ir aš atsiskau į tetą.

-Ką tai turėtų reikšti? - sušukau juokdamasi.

-Na, žinai, tavo gyvenime šiuo metu yra keletas vaikinų... Ir kartais būna tokių momentų, kai aistra ima viršų...

-Net netęsk šito sakinio, - nutraukiau tetą, juokdamasi.

-Aš tik noriu...

-Įsitikinti, - pabaigiau jos sakinį. -Žinau, - palinksėjau. Priėjau prie Relisės ir pabučiavau jai skruostą. -Turiu bėgti, kitaip vėluosiu į darbą.

xxxx

ačiū, kad skaitot✨ ir sakau labas naujiems skaitytojams👋🏼