Mano Randai ir Timas

42.

Londonas buvo pirmoji turo stotelė. Negaliu meluoti, tas pasirodymas privertė užsidegti ir džiaugtis kiekvienu momentu ant scenos. Toliau Birmingamas, Mančesteris, Liverpulis, Bristolis. Iš Bristolio sėdome į lėktuvus ir patraukėme į Europą. O Europa buvo labai svetinga. Žmonės, net po pasirodymų, laukdavo mūsų išeinant iš pasiruošimų patalpų, jog galėtų padovanoti laiškelį ar saldainį, ar gėlių puokštę. Toks gyvenimas man atrodė žavingas. Svajojau apie tokį ir tikėjausi, jog mano ateitis bus štai tokia. Europoje apsilankėme Amsterdame, Briuselyje ir paskutinė mūsų stotelė buvo Genuja, Italija. 

Per kažkokią neapsiskaičiavimo klaidą turėjau visą kambarį tik sau, todėl iš palengvėjimo atsidususi įėjau į savo viešbučio kambarį. Patikrinau telefoną ar nesulaukiau jokių žinių iš Timo tėvų arba savųjų ir supratusi, jog niekas manęs nepasigedo kritau į lovą.

Šiandien turėjome laisvą vakarą. Žinau, jog dauguma iš aktorių šiandien žadėjo eiti į klubą. Sunkiai atsidusau. Aš to daryti tikrai nenoriu. Nusprendžiau, jog turėčiau atlikti sau gerą darbą ir apsižvalgyti po tikrai nuostabų miestą ir tada pavakarieniauti kokiame nors itališkame restorane. 

Netrukus jau buvau išsimaudžiusi, šiek tiek pasidažiusi ir sprendžiau ar turėčiau rengtis ką nors gražaus, ar tai, kas uždengtų mano randus. Traukdama palaidą megztinį iš lagamino netyčia ištraukiau sulankstytą vokelį. Apžvelgiau jį ir atplėšiau. Turbūt buvau jį užmiršusi.

Didelėmis, tačiau dailiomis raidėmis buvo suvinguriuota nedidelė padėka.

„Miela, Adela,

Labai gražus jūsų vardas! Mačiau jūsų pasirodymą, kai atostogavau Vinčesteryje ir kai grįžusi išvydau, jog rengsite pasirodymą ir mano gimtąjame mieste, nudžiugau ir nusipirkau bilietą. Pamenu, kai pirmą kartą stovėjote ant scenos (tai žinau, nes sklido kalbos). Nuo jūsų spinduliavo džiaugsmas ir nerimas. Bet jūs viską atlikote taip puikiai, jog aš norėjau verkti! Esate nuostabi, o jūsų randai yra pats gražiausias dalykas, kuris jus galėtų puošti. Suprantu, jog į juos žiūrint skauda širdį, kad negalite turėti lygios ir švelnios odos, patikėkit, žinau, nes pati einu per tą patį. Bet tie randai daro jus ypatingą ir kitokią. Prašau nenustokit vaidinti, tokių žmonių ekranuose reikia daugiau!

Be to, jūs nuostabi. Ačiū už tokius nerealius pasirodymus.

Su visa meile,

Elija iš Amsterdamo.“

Nusibraukiau išriedėjusias kelias ašaras ir nusišypsojau.

-Ačiū, Elija iš Amsterdamo, - tariau ir gražiai įdėjau lapelį atgal į voką. Sukišau megztinį atgal į lagaminą ir išsitraukiau suknelę, kurią mane privertė nuspirkti Cecilija Mančesteryje. Tai buvo mėlyna suknelė su raudonomis gelėmis, ilgumo iki kelių ir trumpomis rankovėm. 

Užsivilkau ją ir pažvelgiau į veidrodį. Pirštų galais perbraukiau per randus ir nusišypsojau.

-Aš esu nuostabi, - tariau sau ir linktelėjusi, pagriebiau nuo lovos kuprinę bei telefoną išėjau iš kambario.

X

Genuja buvo nuostabiai gražus miestas. Atsidusau iš ilgesio ir nusišypsojau sau. Nuostabus tas gyvenimas. Man pasisekė rasti laisvą vietą viename nedideliame, tačiau labai gražioje vietoje įsitaisiusį ir jaukumu spindinčiame,  restoranėlyje. 

-Sveiki, - su manimi itališkai pasisveikino padavėja, plačiai nusišypsodama. Ji padėjo meniu, man pakartojus jos žodžius, ir nuėjo prie kito stalelio.

Man vartant meniu, prie manęs priėjęs pradėjo itališkai kalbėti išvaizdus vaikinas. Jo rudi, nuo saulės šiek tiek pašviesėję plaukai buvo lengvai pašiaušti, o linksmos akys tyrinėjo mane. Šyptelėjau.