Mano Randai ir Timas

4.

Pasirodo ekspozicija, kurią taip norėjo parodyti vaikinas, buvo labai dailių
statulų ekspozicija.

-Graži, ar ne? - paklausė stebeilidamas į vieną iš pirmųjų, kur buvo susipynę moteris ir vyras.

-Labai, - linktelėjau ir Timas pažvelgė į mane.

-Ar tau kartais neatrodo keista, jog žmonės Graikijoje, prieš tūkstančius metų darė būtent tai, - parodė pirštu aplink mus. -Ir kaip tiksliai bei proporcingai tai darė, - papurtė galvą. Jo balse girdėjau nuostabą.

-Ne veltui turėjo modelius, o dabar spėju viskas daroma iš nuotraukų?

-Gali visko būti, - gūžtelėjo Timas. - Bet kokiu atveju, šis dalykas yra nuostabus.

Pritariau vaikinui ir netrukus priėjome dar vieną ekspoziciją.

-Čia nauja kolekcija, - parodė Timas.

-Ateini čia dažnai?

-Kai pasikeičia ekspozicijos, - linktelėjo. - O jos keičiasi kas savaitę, - pridūrė ir privertė mane nusijuokti.

Sustojau prie paveikslo su jauna moterimi, sėdinčia prie staliuko ir geriančią kavą. Ji žiūrėjo tiesiai į mane lyg būtų gyva. Tai buvo kažkoks nepaiškinamas jausmas, kurį jutau. Tarsi bauginantis, bet tuo pačiu metu raminantis.

-Gražu,- sušnabždėjau.

Timas linktelėjo. Per kolonėlės, įtaisytas salės kampuose, grojo rami muzika.

-Ar užsiimi kažkokiu menu? - paklausiau.

-Kodėl tau atrodo, jog turėčiau užsiimti kažkokiu menu? - pakėlė antakį juodaplaukis ir nusišypsojo.

-Nes mane vedžiojies po meno ekspozijas ir pastoviai po nosimi kartoji, kaip gražu, o ir pats atrodai tarsi menininkas, - gūžtelėjau. -Tavo stilius, bendravimo būdas kitoks. Matau, jog mėgsti būti vienas labiau nei kažkieno draugijoje. Menininkai dažniausiai būna vienišiai, - tariau. -Bet šiaip nežinau.

Timas nusijuokė.

-Galėjai paskutinių trijų žodžių nesakyti, - tarė.

-Kodėl?

-Nes būtum mane įtikinusi, kad užsiimu menu, - jis nusišypsojo. -Be to, tie paskutiniai žodžiai parodė, kad nepasitiki savimi.

-Žinai, vis dar nesuprantu, kodėl tu taip visur giliai lendi, - tariau ir pažvelgiau į vaikiną, kuris atrodė susimąstęs. Jis sukryžiavo rankas ant krūtines ir su dešinės rankos pirštais trynė sau smakrą, tarsi tai padėtų jam galvoti.

-Tik ne gyvenime, - galiausiai ramiai ir užtikrintai tarė bei pažvelgė į mane. -Gyvenime tiek giliai nesiknisu, - dar kart pakartojo susiraukęs.

-Tik ne gyvenime, - pakartojau ir palinksėjau.

Netrukus per salę nuskambėjo mūsų susimaišęs juokas.

X

-Karšto šokolado? - linktelėjo galva Timas į nedidelį kavos barą.

-Na, - pažvelgiau į telefoną, kad patikrinčiau kiek valandų ir supratusi, jog teta dar neatrašė, linktelėjau pritardama vaikinui.

-Galiu pažadėti, kad skanesnio niekur nesi ragavusi, - tarė ir aš nusijuokiau. Vaikinas nurodė man, kur atsisėsti, o pats užsakė mums gėrimus.

-Prašau, - padėjo vieną kartoninį puodelį priešais mane ir kitą priešais save.

-Ačiū, - linktelėjau.