Mano Randai ir Timas

10.

-Kaip sekėsi pasimatyme? – paklausiau Relisės, kai sėdėjome prie pusryčių stalo.

-Natanielis nerealus, - ji atsiduso svajingai ir aš nusijuokiau.

-Papasakok apie jį.

-Jis dirba ligoninėje, - ji tarė ir aš pakėliau antakius. –Atkeliavo čia iš Amerikos, dirba vaikų skyriuj ir yra labai skaniai kvepiantis vyras, - teta mirinėjo, o aš negalėjau sulaikyti juoko. –Iš pradžių nusivedė mane į restoraną, o tada nuėjome į vėlųjį kino seansą.

-Aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau radai kažką, - tariau ir Relisė rimtai pažvelgė į mane.

-Ačiū, Adela, - šyptelėjo. –Nenoriu sakyti tavo mamai, nes tada ji manys, jog visiškai tavęs neprižiūriu...

-Manęs nereikia prižiūrėti, - atsidusau.

-Aš tai suprantu, bet tu turi suprasti savo motiną, - ji atsiduso ir pažvelgė į savo pustuštę lėkštę. –Ji bijo tave prarasti.

Palinksėjau.

-Aš nieko nesakysiu jai apie tave ir princą žavųjį, - ištiesiau mažylį pirštuką ir teta ištiesė savąjį. Taip pasižadėdamos viena kitai nusišypsojom.

-Man patinka, kad charakteriu esi panaši į savo tėtį, o ne į mamą, - pavartė akis Relisė ir aš nusijuokiau.

X

Stovėjau kažkokiam vakarėlį ir giliai kvėpavau, nesupratau nei kodėl sutikau į jį eiti, nei kodėl maniau, kad tai gera mintis.

Už sienos girdėjau grojant muziką ir tai bent šiek tiek ramino.

-Adela, - išgirdau tuksenimą į duris.

-Eik šalin, - sušukau ir pro duris įsiveržė Trevoras.

-Ką čia veiki viena? – vaikinas buvo įkaušęs, todėl jis mane dar labiau erzino nei įprastai.

-Sakiau eik šalin, - pasitryniau kaktą.

-O kas? Tau nepatinku? – Trevoras atsirėmė į kriauklę šalia manęs ir apkabino apie pečius.

-Sakiau atsiknisk! – sušukau dar sykį ir išskubėjau iš vonios kambario. Nusileidau laiptais žemyn ir stengiausi prasibrauti pro šokančius žmones.    

-Adela, tu manęs klausais? – Timas pažvelgė į mane.

Atsitokėjau ir kelis kartus sumirksėjau. Sutrikusi sustojau ir atsirėmiau į pastatą, pasitryniau galvą, kurią ėmė beprotiškai skaudėti.

Ar tai buvo prisiminimas iš tos nakties? Jaučiausi keistai ir nieko nesupratau.

-Ar tau viskas gerai? – paklausė Timas, padėdamas man išsilaikyti ant kojų.

-Aš nežinau...

-Netoli yra kavinė, eime ten, užsakysime tau vandens, - tarė juodaplaukis ir apsikabinęs mane nusivedė iki jos. Atsisėdau prie stalelio netoli įėjimo ir netrukus vaikinas atėjo, nešinąs stikline vandens.

-Ačiū, - padėkojau ir jis linktelėjo bei prisėdo priešais mane. Susikryžiavęs rankas, padėjo ant jų smakrą ir sunkiai atsiduso.

Iš kuprinės išsitraukiau vaistus nuo galvos skausmo ir užsigėriau juos vandeniu.

-Kas tau? – paklausė Timas, stebėdamas mane savo žaliomis akimis.

-Ką turi omenyje? – pasiteiravau, nors puikiausiai supratau, ką vaikinas turėjo omenyje.

-Kas tau nutiko ten, gatvėje?

-Labai įsiskaudo galvą, - numojau ranka ir išgėriau visą likusį vandenį. Mačiau, jog Timas netikėjo manimi, tačiau nieko nebesakė.

X

-Šiandien kai ką prisiminiau, - pasakiau Relisei ir ši atsisuko į mane, laukdama, ką dar pasakysiu.

-Ką?

-Ar tą vakarą, buvau vakarėlyje? – paklausiau.

Teta atsiduso ir pasitrynė kaktą, bandydama prisiminti.

-Manau, jog jie kažką minėjo, - linktelėjo. –Prisiminei vakarėlį?

-Tai labiau kaip viena, mažytė dalis jo, - gūžtelėjau.

Ji linktelėjo.

-Tikėkimės prisiminsi ir daugiau, - nusišypsojo padrąsinamai ir apsikabino mane.

-Tikėkimės, - linktelėjau.

X

Sėdėjau savo namų terasoje ir galvojau apie viską, ką tik galėjau apgalvoti.

Mama su tėčiu žada statyti naują namą, Relisė susipažino su Natanieliu, vis daugiau laiko praleidžiu su Timu, Vinčesteryje siautėja serijinis žudikas.

Nė nežinau, kuris variantas man patinka labiausiai, o kuris baugina labiausiai.

Gaisras vyko name, kur aš augau ir užaugau, mūsų su tėvų namuose. Tą savaitę tėvai buvo išvykę atostogauti, o seneliai manė, jog tai bus gera proga mums pabendrauti ir savaitę praleisti kartu. Taip pat jie norėjo nuodugniai apvaikščioti Londoną, tad atkeliavo iš Škotijos, pasinaudoję savo atostogomis, jog pabūtų su senai matyta anūke ir paturistautų Anglijos sostinėje. Deja, atostogos nesibaigė gerai.

Supratau, jog tėvam skaudu matyti nuolaužas nuo mūsų namo, kuris visad mums atrodydavo kaip saugiausia vieta Londone. Nemanau, jog statyti naują namą yra išeitis. Be to, juk liko senelių namai Škotijoje, manau, jog tėvai galėtų persikelti gyventi ten. Bet žinau, jog jie to nedarys.

Atsidusau.

Bet kokiu atveju džiaugiuosi už Relisę. Žinau, kaip jai sunkiai teko ieškoti kitos tokios meilės, kokią ji turėjo su savo žuvusiu sužadėtiniu. Jie buvo nuostabi pora, kuri niekad nerodydavo blogų emocijų ir rodydavo vien tik meilę ir be galo nuoširdų lojalumą. Kai Derekas žuvo autoavarijoje, Relisė palūžo, o tuo metu dar buvo nėščia su Feliksu. Jau daugiau nei šešis metus neturėjo normalių santykių. Nuoširdžiai tikiuosi, jog Natanielis tai pakeis.

Kieme garsiai sušnarėjo medžių lapai ir mane pasiekė vėsaus oro gūsis.

Tiesa, teta vis pradeda pastebėti, jog žymiai dažniau išeinu iš namų ir ėmė įtarinėti, kad kažkas vyksta. Tačiau, ką galėčiau pasakyti, jeigu pati nežinau, kas vyksta?

Ar Timas jau yra mano draugas?

Labai daug galvojau šiuo klausimu ir supratau tik tiek, jog visiškai nieko nesuprantu. Man patinka leisti su juo laiką ir vis sužinoti, ką nors naujo apie jį arba kitus įvairius dalykus, tačiau kartais pagaunu save galvojant, jog tai tik sapnas.

Bet ar tikrai aš sapnuoju?

Vinčesteris turi daugybę keistenybių ir Timas yra vienas iš jų. Taip pat serijinis žudikas. Vinčesteryje jaučiuosi saugiau nei kada jaučiausi Londone net kai čia bastosi serijinis žudikas, skerdžiantis žmones. Turbūt man patinka, kad čia žmonės nėra dirbtiniai ir visad sutinka geranoriškai padėti.

xxxx

labai labai laukiu jūsų komentarų🌼 man įdomu sužinot, ką galvojat skaitydami. gal norėtumėt, jog kažką pakeisčiau ar panašiai. šiuo metu susiduriu su nuliu motyvacijos atnaujinti ir rašyti, o šitą darbą be galo myliu, tad jo nutraukti nenoriu🌼