Mano Randai ir Timas

43.

Benas man aprodė nuostabiausias Genujos vietas, kurių nebučiau pamačiusi pati. Jis sakė, jog čia gyvenant atrado daugybę laikui nepavaldžių vietelių. Gaila, tačiau jos naktį nedirbo. Vaikščiojant naktinėmis Italijos miesto gatvėmis sužinojau vaikino istoriją. Benas įdėmiai klausėsi ir mano pasakojimų. Jam buvo įdomu įvairūs dalykai apie kuriuos nė nebūčiau pagalvojusi papasakoti.

-Tu man panaši į vieną aktorę, - tarė Benas.

-Ir kokią gi? – pakėliau antakius.

-Tebūnie paslaptis, - jis pakilnojo antakius. –Tai atskleisiu jeigu dar kada nors pasimatysim, - jis nusijuokė.

-Žinai, man visad nuostabu, koks gyvenimas yra nenuspėjamas, - jis tarė, žvelgdamas į dangų. Sėdėjome ant suolelio, kažkokiame parke, kuris buvo apšviestas žibintais. Čia augo didžiuliai rožių krūmai. Vaizdas buvo nepakartojamas.

-Labai tau pritariu, - palinksėjau. –Kartais turi nutikti tam tikrų dalykų, - nejučia paliečiau savo rando kraštelį. –Kad atsiverstų kitas, gražesnis ir dvigubai šviesesnis gyvenimo lapas, - tariau nusišysodama ir pažvelgdama į Beną.

Jis palinksėjo.

-Džiaugiuosi, kad susitikom, - jis tarė. –Tik gaila, kad turim tiek mažai laiko, - jis apkabino mane ir aš nusijuokiau. Netrukus abu pakilome eiti link mano viešbučio, mat niekaip nesugebėjau įtikinti Beno, kad man tikrai nieko nenutiks.

-Jeigu nuspręsi, jog Prancūzija kaip tik tau, paskambink, - tarė ir pasiskolinęs rašiklį iš durininko, užrašė man ant delno savo numerį. Nusijuokiau. –Taip pat supažindinsi su savo princu, o aš tave su savuoju.

-Būtinai, - tariau ir suraukiau nosį, nes tušinukas kuteno man delną. Nusikvatojau garsiai, patraukdama delną.

-Ei! – nusijuokė Benas. –Palauk, leisk patvarkysiu, kad neatrodytų, kaip šešetas, - jis sukikeno.

-Ačiū už nuostabią ekskursiją po Genują, - tariau ir apsikabinau stipriai brunetą.

-Ačiū, Adela, kad praskraidinai penktadienio vakarą, - jis nusišypsojo. 

Kai atsitraukiau ir jau ėjau į viešbutį, išgirdau savo vardą.

-Adela!

Atsisukau į Beną, kuris jau buvo nuskynęs gražią, geltoną, gėlytę. Nusijuokiau ir apsižvalgiau ar durininkas nematė.

-Ar tai iš viešbučio teritorijos? - parodžiau į tokių pačių gėlyčių krūmą. 

-Turėsi nepastebėtai tai įsinešti vidun, - jis prunkštelėjo ir įteikė gėlę man. -Turiu nešdintis iš nusikaltimo vietos, - tarė prajuokindamas.

-Nepamiršk manęs! – sušuko vaikinas, prieš man įeinant į viešbutį. 

Kai jau buvau savo kambaryje, uždariau tyliai duris ir pridėjau gėlytę prie nosies. Įkvėpiau nuostabaus, vasariško kvapo ir mano krūtinė sušilo. Nusišypsojau sau, tačiau vos pakėlus akis į tuščią kambarį mano šypsena išnyko.

Supratau, jog mano širdis pasiilgo Timo. Pasiilgau bendravimo su juo realybėje, nes bendravimas telefonu nebuvo tas pats.

Nebeliko nei šilumos krūtinėje, nei džiaugsmo širdyje, kai supratau, jog jo nematysiu dar kelias savaites. Prisėdau ant lovos, atsargiai padėjau gėlę šalia savęs. Man sukosi galva, tačiau puikiai mačiau ant spintelės padėtą Timo dovanotą apyrankę, kurią kaip tyčia šiąnakt pamiršau. Pėmiau ją į rankas ir šyptelėjau. Liko tik kelios savaitės ir aš jį vėl liesiu. Priglausiu. Bučiuosiu.

X

Kartais gyvenime pasitaiko tokių situacijų, kai net nesavanaudiškiausi žmonės turi pasielgti savanaudiškai. Kartais tenka viską permąstyti šimtus kartų, kad pergalvojant tai šimtą primąjį kartą, viskas sustotų į vietas. Kartais, kai viskas atrodo gerai, taip nėra. Kartais, kai manai, kad žinai, kas tau geriausia, tu nežinai. Ir skaudinies. Save. Bet tuo pačiu metu ir kitus. Nė nepagalvodama, jog taip darai.