Mano Randai ir Timas

32.

< roman candles by leach >

-O normalu, kad jaudinuos? – paklausė Timas ir aš nusijuokiau.

-Relisę jau pažįsti, o Natanielis tavo kaimynas, kodėl jaudinies?

Perbraukiau ranka per susivėlusius plaukus, kai įžengėmė į naujai atsidariusį restoraną. Jaučiausi pavargusi po repeticijos, tačiau Timas prikalbino, jog bus smagu pabūti visiems kartu ir negalvoti apie rytojaus premjerą. „Taip neleisi blogom mintim tavęs užvaldyti.“ Sakė Timas, todėl štai dabar buvome čia.

-Nežinau, - gūžtelėjo garbanius.

-Įkvėpk ir iškvėpk, viskas bus gerai, - patikinau. –Rezervacija Adelai, - tariau padavėjui, kuris stovėjo prie įėjimo. Šis nusišypsojo.

-Jūsų jau laukia, - linktelėjo ir nuvėdė mus prie stalelio. Prie jo jau sėdėjo Natanielis su Relise. Jie kalbėjosi tarpusavyje ir atrodė laimingi.

-Sveiki, - nusišypsojau.

-O labas, - Relisės veide atsirado dar didesnė šypsena pamačius mus su Timu. –Timai, kaip gera tave matyt, - ji atsisitojo ir priėjusi apsikabino juodaplaukį.

-Man taip pat malonu tave matyti, Relise, - nusijuokė juodaplaukis. Natanielis irgi atsistojo.

-Sveikas, Timai, - ištiesė ranką, nusišypsodamas.

X

Tarp visų virė diskusijos, Timas mačiau, jog šiek tiek atsipalaidavo, nes dabar jau jo ranka buvo padėta ant mano kėdės atlošo. Taip pat jis kalbėjo ir apie savo šeimą, ir apie savo ateitį, kai apie tai pkalausė Natanielis.

-Papasakokit, kaip sekės Veimaute, - tarė Relisė gurkštelėjo raudono vyno iš savo stiklinės. Natanielis palinksėjo, pritardamas.

-Būtų labai įdomu, - palinksėjo Natanielis, pritardamas. –Adela nedaug ką pasakojo.

Pažvelgiau į Timą, o šis pažvelgė į mane.

-Aplankėm beveik visus turistinius objektus, - jis gūžtelėjo. –Keliavom ir tą miestelį netoli jūros, kurio pavadinimo niekaip neprisimenu, - kalbėjo toliau Timas.

Stebėjau jį kalbant ir gerėjausi. Kad tik Relisė žinotų, kad jos, Cecilijos ir Bekos žodžiai man padėjo suprast, ką jaučiu šitam vaikinui. Šiandien Timas atrodė gražiai. Pasipuošė tamsiai žaliais marškiniais, o rankoves atraitojo, kas suteikė dar daugiau žavumo. Jo švarkas kabėjo ant kėdės atlošo, o rankos gestikuliavo, pasakojant istoriją apie tai, kaip lankemės vienoje iš bažnyčių ir kokių meno kūrinių radome ten.
Net nepastebėjau, kai pokalbis pasisuko link rytojaus premjeros.

-Ar labai jaudinies, Adela? – paklausė Relisė.

-Dėl ko? – sutelkiau dėmėsį į pašnekėsį.

-Dėl rytojaus pasirodymo? – pakėlė antakius Natanielis.

-Šiek tiek, - palinksėjau. –Bet labai nekantrauju, - patryniau rankomis ir nusišypsojau.

-O tu, Timai, jaudinies? – paklausė Natanielis.

-Man nebe pirmas kartas ant tokios scenos, - gūžtelėjo vaikinas. –Tai po kol kas nejaučiu jokio jaudulio.
Relisė palinksėjo.

-Adelai pirmas kartas, bet labai tikiuosi, kad pasitaikys ir daugiau tokių, - ji nusišypsojo ir paėmė man už rankos. –Tu labai talentinga.

-Ačiū, - nusijuokiau ir spustelėjau tetai delną.

-Taip, turiu pritarti, Adela tikrai talentinga, - palinksėjo Timas. –Nustebau, kai pirmą kartą pamačiau ją atliekant Neridės vaidmenį.

-Jūs mane verčiat raudonuot, - užsidengusi skruostus nusijuokiau.