Mano Randai ir Timas

23.

Išeidama iš ligoninės sumąsčiau, jog būtų puiki idėja parašyti mamai tikrą laišką, tad pakeliui į Timo kavinę, nusipirkau popieriaus ir voką.

-Sveika, - tarė nustebęs vaikinas, pamatęs mane sėdinčią mūsų mėgstamoj vietoj.

-Labas, - šypelėjau.

-Ką čia darai? – trumpam prisėdo priešais mane.

-Nusprendžiau parašyti mamai laišką, - gūžtelėjau. Jis susirūpinęs žvelgė į mane. –Nenorėjau eiti namo, - tariau tyliai ir jis palinksėjo.

-Gal norėsi, ką nors nuveikti po mano pamainos? – paklausė. Pažvelgiau į savo rankinį laikrodį.

-O kada baigsi? – paklausiau lyg tai būtų man be galo svarbu.

-Po pusvalandžio, - tarė ir aš palinksėjau.

-Gerai.

-Puiku, - šyptelėjo, pakildamas iš savo vietos. –Tau kaip visad? – paklausė ir aš palinksėjau.

Netrukus įnikau į visų įvykių mini aptarimą, kurį siųsiu mamai. Neminėjau tik tų detalių, jog man grėsė pavojus ir dalykų apie Timą, kurie verstų ją klausinėti apie jį.

Aprašiau ir visus jausmus, ir visas emocijas. Pranešiau ir apie vykstantį spektaklį kitą savaitę. Norėjau, jog tėvai žinotų, jog čia nesėdžiu be darbo ir taip pat stengiuosi būt savim. Noriu atrasti ir patirti.

-Atsiprašau, kad turiu nutraukti tavo rašymą, bet mano pamaina jau baigėsi, - juodaplaukis šyptelėjo, atsisėsdamas priešais mane.

-Nenutraukei, kaip tik baigiau rašyti, - šyptelėjau ir aš. Atsargiai sulanksčiau popierių ir įkišau į voką, užrašiau adresą ir kelis kartus patikrinau, ar tikrai gerai užrašiau.

-Ką norėtum veikti, Adela? – paklausė juodaplaukis, kai pagaliau įsidėjau laišką į kuprinę.

-O ką siūlai, Timai? – pakėliau antakius ir su šypsena pažvelgiau į juodaplaukį. Kažkas galvojant ir stebint Timą mane vertė šypsotis. Jis visad buvo toks keistas, paslaptingas ir keliantis labai daug klausimų. Nepaisant to, man patiko jo atvirumas tam tikromis temomis ir mokėjimas pasirūpinti žmonėmis. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus jis turėjo savų minusų. Bet net ir jie man buvo pakeliami.

-Aš mąstau, kad gal būtų smagu nuvažiuoti į kokį nors svetimą miestą, - jis gūžtelėjo žiūrėdamas į mane savo giliomis ir be galo žaliomis akimis.

-Ar tai gera mintis? – susiraukiau.

-Šiandien penktadienis, mes turim visą savaitgalį sau, nes tu, jeigu gerai prisimenu sakei, jog nedirbsi. Aš irgi nedirbsiu, - gūžtelėjo.

Aš dvėjojau ar būtų gera mintis palikti tetą vieną su Feliksu. Ypač jeigu Natanielis neatvažiuos.

-Nagi, - juodaplaukis atsiduso. –Tau reiktų pabėgt bent trumpam iš šito miesto, - jo akys vis dar keliavo mano veidu.

-Velniop, - atsidusau ir pakilau nuo kėdės. Timo akys išsiplėtė nuo nuostabos. –Liksi sėdėt čia ar nuveši mane pasimt drabužių? – pakėliau antakius.

Timas greit pakilo nuo kėdės ir ją pristūmė.

-Arši, - tarė tyliai besijuokdamas, o aš pavarčiau akis.

X

Numečiau krepšį ant galinės sėdynės ir prisisegiau saugos diržu. Pažvelgiau į juodaplaukį, kurio veide švietė šypsena.

-Kas? – paklausiau ir pati nejučia nusišypsodama.

-Nemaniau, jog taip lengvai tave įkalbėsiu, - tarė, kai pajudėjome iš vietos.