Mano Randai ir Timas

5.

Neramiai trepsėjau kojomis į rudas, medines grindis. Sėdėjau ant suoliuko, priešais savo būsimos psichologės duris. Nervinausi, bet tuo pačiu metu bandžiau save įtikinti, jog tai išeis man tik į gerą.

-Sveika, - koridoriumi atskubėjo moteris, susivėlusiais šviesiais plaukais. –Tu turbūt Adela? – pakėlė antakius žiūrėdama į mane, tuo pačiu metu iš rankinės traukdamasi raktus.

-Taip, - linktelėjau ir šyptelėjau.

-Tai užeik, - parodė į kabinetą, kai atrakino ir pravėrė jo duris.

Įėjau į moters kabinetą ir apsižvalgiau. Psichologė buvo tikrai netvarkinga, tačiau pati ji atrodė keista ir pasitikinti savimi. Kabinete buvo stalas, prie jo kėdė iš vienos pusės ir iš kitos. Tada viduryje kabineto nedidelė sofa ir minkštas krėslas priešais jį. Prie sienos pristumta didžiulė, knygų apie psichologiją, spinta. Prie jos pakabinti diplomai ir pagyrimo raštai. Ant palangės, prie spintos, netoli durų ir visur kitur, kur tik buvo šiek tiek laisvos vietos, vazonuose žaliavo augalai.

-Prisėsk, - parodė į sofą ir aš paklausiau moters. Ji atsisėdo priešais mane. –Aš esu Sonija,- šyptelėjo ir paspaudėme viena kitai rankas. – Papasakok man, prašau, apie save.

Ji pasiruošė nedidelę užrašinę ir pažvelgė į mane nekantraujančiu žvilgsniu.

-Aš esu Adela Park, gimiau ir augau Londone, dabar esu Vinčesteryje, nes gyvenu su teta Relise, - pradėjau pasakoti ir pažvelgiau į Sonija, o ji tik linktelėjo. Taip supratau, jog turiu tęsti. –Persikėliau čia gyventi neseniai, kai mama nusprendė, kad man būtų geriau pakeisti aplinką, po nelaimingo atsitikimo.

-Ar galiu paklausti, kas per nelaimingas atsitikimas? – Sonija pakėlė antakius.

-Gaisras, - tariant tą žodį garsiai, mano balsas sugirgždėjo. –Gaisras kilo vasario 17 – osios naktį, mano tėvų namuose, kuriuose tuo metu svečiavosi mano mamos tėvai.

Sonija linktelėjo.

-Nieko neprisimenu iš to vakaro, tačiau žinau, jog mano seneliai žuvo ir gaisras kilo svetainėje, virš jų kambario. Žinau, jog nudegiau didžiąją dalį savo kūno. Randai man primena, jog negaliu prisiminti...

-Taigi viskas, ką žinai apie tą nutikimą yra faktai, kuriuos tau pasakojo policija, bet ne pačios prisiminimai?

Linktelėjau.

-Kokiu tikslu atėjai čia? –Sonija paklausė ir kažką pasižymėjo užrašinėje.

-Noriu, jog padėtumėt man prisiminti, - tariau.

X

Po apsilankymo pas psichologę, supratau, jog nesijaučiu nei kiek geriau. Tikėjausi, kad po kelių seansų kažką prisiminsiu ir tos minties laikiausi.

Ėjau ne namo, o link miesto teatro, kur šiandien turėjo vykti pirmosios atrankos į vaidmenis. Jaučiau jaudulį, kylant manyje. Skelbime nebuvo paminėta, jog reikia pasiruošti atrankai, tačiau man vis tiek nedavė ramybės mintys, jog kažko nepadariau arba neperskaičiau tame skelbime.

Pastatas buvo gražus ir iš išorės, ir iš vidaus. Matėsi, jog visai nesenai atnaujintas. Aukštos lubos, stiklinės sienos ir daugybė nuotraukų: paprastučių, padarytų ant drobių, gigantiškų, pakabintų ant sienų, ir visos iš jau vykusių spektaklių.

Ant skelbimo, kuris vis dar tūnojo mano galinėje džinsų kišenėje, buvo parašyta, jog rinktis reikia pagrindinėje auditorijoje.

Dar kelis kartus giliai įkvėpusi, pastūmiau medines duris ir atsidūriau gan didelėje salėje, bet ne pagrindinėje. Šviesos buvo prigesintos, vienintelė pilnai apšviesta buvo scena. Pačiame priekyje, prie scenos, mačiau susėdusius, tačiau nesikalbančius žmones. Prisėdau trečioje eilėje, pačiame kampelyje, kad jeigu netyčia manęs nepastebėtų iš pradžių, man netektų lipti ant scenos. Tikėjausi patapti nematoma. Apsižvalgiau dar kartą po salę ir jau ėmiau vėl skęsti savo begalinėse dvejonėse, kai man už nugaros užsitrenkė auditorijos durys.

-Adela? – išgirdau balsą už savęs. Pasukau galvą ir išvydau besišypsantį Timą. –Nebūčiau pagalvojęs, jog tave čia būtų galima sutikti, - pakėlė antakius garbanius. –Esu lengvai nustebintas.

-Vadinasi, stebinu ne tik save, - atsidusau, o vaikinas nusijuokė.

-Jaudiniesi? – paklausė, kai prisėdo šalia.

-Ar tu nesijaudini? – susiraukiau ir pažvelgiau į jį.

-Aš jau esu čia buvęs, - jis gūžtelėjo. –Žinau, kad tikrai gausiu rolę, - jo veide išryškėjo savimi patenkinto žmogaus šypsenėlė.

Pavarčiau akis.

-Juokauju, - tarė. –Bet nesijaudinu.

Nežinau, ką daugiau pasakyti, todėl tylėjau ir stengiausi nesileisti rankų drebuliui paveikti mano viso kūno. Jaučiau šaltį, todėl supratau, jog viskas vyksta dėl jaudulio.

-Tu turėtum patikti Ferinai, - Timas nusišypsojo vėl pažvelgęs į mane.

-Kodėl? Kas ji tokia?

Tačiau vaikinui nespėjus atsakyti, pro duris įskubėjo aukšta, ugninių plaukų savininkė, su berete ir ilgu paltu, kuris visiškai netiko tokiam dar ne visai rudeniniui orui. Jos veido bruožai atrodė tokie griežti ir tokie švelnūs tuo pačiu metu. Manau, jog nesu gyvenime mačiusi gražesnės moters.

-Sveiki visi, - ji nusišypsojo, vos pasidėjusi didžiulę rankinę ant scenos krašto. –Aš Ferina, esu aktorė iš Italijos, - jos veidą nuplieskė kažkokia keista grimasa, vos ištarus žodį „Italija“. Ji pasitrynė delnus ir nusivilko savo pusilgį paltą. –Išsidalinsim scenarijumi ir pasiskirstysim vaidmenim, bet prieš tai patikrinsiu kiekvieną iš jūsų etiudo metu.

-Neišsigąsk jeigu ji tave pakritikuos, - Timas sušnabždėjo man į ausį, lipant į sceną su kitais. –Arba bandys išprovokuoti.

X

-Tai ar buvo dėl ko jaudintis? – paklausė Timas, kai išėjome iš teatro laukan.

Nusijuokiau ir pasitryniau kaktą.

-Netikėjau, jog ji man paskirs pagrindinį vaidmenį, - tariau vis dar priblokšta fakto, jog Ferina palaikė mane profesionale.

-Galiu pasakyti, jog buvau nustebęs ir aš, - vaikinas užsidegė cigaretę ir aš pažvelgiau į jį. –Ji niekad nesirenka naujokų pagrindiniam vaidmeniui, net aš savo gavau tik šiais metais, o lankau šį reikalą jau kelis metus.

Norėjau kažką sakyti, kai man nespėjau įsižioti, vaikinas pridūrė:

-Bet džiaugiuosi už tave, - nusišypsojo ir išpūtė dūmus toliau nuo manęs.

Šyptelėjau.

-Dėkui, - linktelėjau ir nuleidau žvilgsnį žemyn.

-Ką gi, - Timas po kurio laiko vėl tarė tyliai. –Turbūt jau eisiu.

-Aš taip pat, - palinksėjau.

Mano mintys vis dar sukosi aplink gautą vaidmenį. Negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė.

-Iki susitikimo, Adela, - nusišypsojo Timas ir pakelė ranką, kad pamotų.

-Iki, Timai, - šyptelėjau ir nupėdinau į priešingą pusę nei ėjo garbanius.

xxxx

ačiū, kad skaitot🌼 būtų malonu išgirsti jūsų nuomones apie istoriją🌼