Mano Randai ir Timas

8.

Kitą rytą atsibudau nuo triukšmo pirmame aukšte.

-Atsiprašau, kad nesugebu tavo pilnametei dukrai atsakyti žodžiu NE, - šaukė Relisė ir tada girdėjau tik žmogaus, kuris šnekėjo per telefono garsiakalbį balsą, bet nesupratau žodžių.

Nusileidau laiptais žemyn, kaip tik tuo metu, kai teta numetė ragelį ir susinervinusi keikėsi po nosimi.

-Labas rytas, - tariau ir Relisė nusišypsojo.

-Labas, - linktelėjo.

-Mama?

-Mama, - pavartė akis.- Man atrodo, jog ji mane nuvarys į kapus...

-Nesuprantu, kodėl ji taip nerimauja, - gūžtelėjau. –Man patinka čia su tavimi ir Feliksu labiau nei Londone su ja ir tėčiu.

-Pasakyk tai jai, - atsiduso ir ėmė plauti dubenėlį. –Šiandien mane užsipuolė dėl psichologės. Esą lyg ir ne tokią parinkau, nors ji nesupranta, jog Vinčesteryje kitų nėra, nes tai nėra suknistas Londonas, - užsivedinėjo teta, o aš bandžiau sulaikyti šypseną.

Nesupratau iš kur mama traukė tokius dalykus, jai nieko apie psichologę dar nespėjau papasakoti.

-Neturėtum reaguoti taip smarkiai, tiesiog palinksėk ir sakyk viską, ką ji nori išgirsti, - gūžtelėjau. –Taip darau aš.

Relisė nusijuokė.

-Bet per visą ginčą mes sutarėme, jog bet kokiu atveju turi vaikščioti pas psichologę ir svarbiausia nepamiršk gerti vaistų.

Linktelėjau.

-Kaip praleidai vakarą? – paklausiau tetos ir atsisėdau ant virtuvinės kėdės ir išgėriau savo rytinę dozę vaistų.

-Buvo žiauriai linksma, susipažinau su tokiu neblogu vyruku, - pakilnojo antakius, o aš vos neišspjoviau savo vandens, kurį tuo metu gėriau.

-Džiaugiuos, kad atsipalaidavai, - šyptelėjau ir teta linktelėjo.

-Atsipalaidavau ant tiek, jog rytoj su juo einu į pasimatymą, - tarė ir aš nusijuokiau. –Visiškai nejuokinga.

Keletą akimirkų tylėjome.

-Reiks prižiūrėti Feliksą? – paklausiau. Relisė atsiduso.

-Nenoriu, kad jaustumeisi taip lyg viskas, ką turi daryti, yra prižiūrėti jį.

-Aš taip nesijaučiu, - paprieštaravau ir gurkštelėjau sulčių. -Niekad neturėjau brolio ar sesers, todėl dabar turiu progą pasijausti kaip vyresnėlė.

Relisė nusijuokė.

-Jeigu ponia Kasting nebus užsiėmusi, paprašysiu jos, tada tau nereiks išeiti anksčiau iš darbo, - teta priėjo prie manęs ir apsikabino. –Ačiū.

-Už ką? – paklausiau susiraukusi.

-Už tai, kad esi geriausia dukterėčia, kokią turiu, - atsakė, priversdama mus abi nusijuokti.

X

Sėdėjome su Relise svetainėje ir bandėme nemirti iš karščio. Šiandien už lango plius trisdešimt, o tai reiškė mirtį, kadangi šis namas neturėjo kondicionieriaus. Žiūrėjome romantinius filmus, komedijas iki tol, kol sutemo ir namo grįžo Feliksas.

-Kaip sekėsi? – paklausiau. –Ką veikėt?

-Žaidėm su Arono žaidimų kontrole, - atsakė ir prisėdo šalia manęs. Vaikas apsikabino mane per liemenį ir prisiglaudė.

-Nesakyk, kad pasiilgai manęs, - pakėliau antakius.

-Nors ir kaip tu mane užknisi neleisdama visą dieną žaisti žaidimų, spėjau tavęs pasiilgti, - atsakė Felis, pasitaisydamas akinius ir vėl prisiglausdamas. Nusijuokiau iš tokio vaiko atsakymo.