Mano Randai ir Timas

40.

Ėjo dienos, savaitės. Netrukus Vinčesteris pasitiko gegužę. Spalvotą ir nuostabų mėnesį, kai sušilo oras, pražydo gamta. Repeticijos pasitaikė vis dažniau ir dažniau. Su Timu praleidome tiek daug smagių dienų ir naktų, jog supratau, kad prisirišau prie jo daug labiau nei maniau, jog esu prisirišusi. Knygyne verslas vėl ėmė gerėti ir parduodavome daug daugiau nei žiemą. Gyvenimas gerėjo visomis prasmėmis.

Gulėjau tamsiame savo kambaryje ir apmąsčiau po kelių dienių prasidedančią kelionę po Angliją. Mano galvoje vis sukosi vaizdiniai, jog su Timu pamatysim tiek daug gražių miestų ir atrasim naujų vietų, kuriose norėsim apsilankyt. Pajutau, kaip ėmė vibruoti mano telefonas. Pasiekiau jo ir pažvelgiau į nušvitusį ekraną.

-Klausau? – tariau nusišypsodama.

-Adela... – Timo balsas buvo gergždantis, girdėjau fone garsią muziką ir jo sunkų kvėpavimą. –Ade, ar gali manęs atvažiuoti? – jis verkė. Mano širdis ėmė daužytis, kaip išprotėjusi, o kambarys visas sukosi.

-Kur esi?

X

Iš Timo automobilio girdėjosi garsi muzika. Pribėgau prie mašinos ir atplėšiau dureles. Vaikinas sėdėjo pasirėmęs į vairą, jo kelnės ir švarkas buvo apvemti. Mašinoje maišėsi kažkoks neaiškus, cigarėčių dūmų ir vėmalų kvapas.

-Timai, - pakėliau jo galvą ir jo vos gyvybe alsuojančios akys pastebėjo mane. Jis nusišypsojo.

-Adela, -tyliai sušnabždėjo.

Mano skruostais riedėjo ašaros. Negalėjau valdyti emocijų, matydama mylimą žmogų tokioje situacijoje.

-Kodėl tu vėl tai darai? Kodėl? Kodėl?

Man spaudė širdį. Visa esybe jo nekenčiau, bet tuo pačiu metu norėjau padėti.

-Kur tavo telefonas? - paklausiau, bandydama pasiekti jo švarko kišenes, neišsitepdama.

-Ne... Ne ne ne.

-Kas ne, Timai? - sušukau.

-Negali skambint mano tėvams, ne ne ne, - jis ėmė kukčiot ir vėl galva atsirėmė į mano kojas. -Jie gyvenime manęs akyse nebenorės matyt. Negali jiems skambint, Adela, mald... maldauju.

Susiėmiau už galvos ir iš pykčio keletą kartų trenkiau per vaikino automobilio stogą.

-Kvailys, Timai, - papurčiau galvą ir pagaliau ištraukiau jo telefoną.

Radusi pažįstamą vardą, paspaudžiau ant jo. Po kelių pyptelėjimų kitame gale pasigirdo užsimiegojęs vaikino balsas.

-Timai, ko nori?

-Čia ne Timas, - tariau.

-Ką? Kas kalba? - išgirdau nuostabą Nojaus balse.

-Adela, matemės per vieną vakarėlį balandžio pabaigoje, - paaiškinau ir netrukus vaikinas patikino, jog pamena mane.
Paaiškinau viską nuodugniai ir po keliolikos minučių privažiavo Nojus.

-Timai, - jis papurtė galvą ir atitraukė mane, jog galėtų prieiti prie garbaniaus, kuris kuo toliau, tuo labiau įsismarkavo verkime.

-Klausyk, - Nojus pažvelgė į mane. -Mano mašinoje, bagažinėje, yra apklotas, atnešk.

Linktelėjau ir nuskubėjau prie vaikino džipo. Netrukus padaviau jam pledą. Nojus nurengė Timo švarką ir marškinius, apgobė jį pledu ir padėjo išlipt. 

-Adela, - Timas mane pamatęs vėl nusišypsojo, o mano skruostais vis dar nevaldomos riedėjo ašaros. Jis prisiglaudė kakta prie mąnosios.

Negalėjau suvaldyt kukčiojimo ir atsitraukiau toliau nuo jo. Nojus atsargiai nuvedė juodaplaukį į savo automobilį ir įsodino į keleivio vietą. Netrukus grįžo prie manęs.