Mano Randai ir Timas

14.

Kai Feliksą paguldžiau miegoti ir įsitikinau, jog jis tikrai miega, su Timu nusprendėme dar pabūti kieme. Vakaras buvo tylus ir ramus. Saulė jau senai pasislėpė už horizonto, todėl vienintelė šviesa buvo pilnatis, įsitaisiusi aukštai danguje.

Mano telefonas suvibravo.  Pažvelgiau į ekraną. Gavau pranešimą nuo Relisės.

„Pasinaudosiu tavo leidimu ir šiandien namo negrįšiu. Labos. X“

-Mano teta šiandien negrįš, - atsidusau ir Timas pakėlė galvą į mane. Jis sėdėjo pasirėmęs rankomis galvą.

-Natanielis? – pakėlė antakius ir man linktelėjus šyptelėjo. -Pažįstu jį, - persibraukė ranka per plaukus. –Jis gyvena mūsų gatvėje.

-Jūsų gatvėje?

-Aha.

-Ar nori šiąnakt pasilikti? – paklausiau ir Timas sutrikęs pažvelgė į mane.

-Ar mes jau toje "stadijoje"? – nusijuokė, priversdamas ir mane.

-Ne, bet nenoriu šiandien būti viena su Feliksu, - atsidusau ir jis palinksėjo.

-Aprodyk man savo namus, - jis tarė ir atsistojęs, ištiesė rankas man. Įsikabinau į jo delnus ir netrukus jau stovėjau ant savo kojų. –Mačiau turit gražių paveikslų.

-Relisė labai mėgsta... mėgo, - pasitaisiau ir įėjau pro duris į vidų, taip pat įleisdama ir Timą. –Tapyti, tad čia, kur tik pasisuksi, visur atrasi jos darbų.

-Kodėl būtasis laikas? – paklausė, kai sustojo koridoriuje, kuris vedė link pagrindinių laukujų durų ir jungė svetainę su virtuve, priešais kažkokią neaiškią abstrakciją.

-Nes daug įvyko per kelis metus, - gūžtelėjau. –Ar dar nori ko nors? – paklausiau, atsisukusi pažiūrėti į Timą, kuris susikaupęs bandė iššifruoti man nesuprantamą tetos meno kūrinį.

-Kava būtų puiku, - jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Linktelėjau.

X

Ryte, neradusi Timo virtuvėje, nusprendžiau, jog jis dar miega, iki tol, kol išgirdau krentančią kėdę terasoje.

-Ką čia darai? – paklausiau ir jis nusijuokė.

-Prašau, pasakyk, kad neprikėliau, - jis susiraukęs pažvelgė į mane ir galiausiai prisėdo ant nelemtosios kėdės.

-Manęs neprikėlei, bet nežinau, kaip Feliksas, - papurčiau galvą.

-Padariau tau kavos, - parodė į ant staliuko padėtą mano mėlyną puodelį.

-Ačiū, - nusišypsojau ir prisėdau ant kėdės, priešais Timą. –Kaip miegojai?

-Gerai, tik mane nervino tie skambučiai, - jis atsiduso.

-Kokie? – susiraukiau ir Timas pažvelgė į mane keistai.

-Jūsų pagrindinio naminio telefono...

Vis dar nesupratau apie kokius skambučius kalbėjo Timas. Nieko negirdėjau.

-Ar tu įsitikinęs, jog nesapnavai?

-Ne, - juodaplaukis papurtė galvą. –Skambėjo tris kartus, ketvirtąjį nutilo, vos tik pradėjus skambėti.

-Nieko negirdėjau, - nusistebėjau.

-Pastebėjau, - palinksėjo. –Neatsiliepei.

-Keista, - susimąsčiau.

X

-Timas buvo pasilikęs? – paklausė Relisė, vos įėjusi į namus. Pareidama namo, ji prasilenkė su išeinančiu Timu.

-Aha, tikiuosi, tau nesukels nepatogumų, - pagūžčiojau.

-Tavo motinai sukeltų, man tai nesvarbu, - ji prunkštelėjo ir pakabino savo plonutį paltą į spintą.

-Mama! – sušuko Feliksas, atbėgdamas iš savo kambario. Jis apsikabino Relisę stipriai, o ši pabučiavo sūnui kaktą.

-Kaip sekėsi su Natanieliu? – paklausiau ir pakilnojau antakius, kai Feliksas nuskubėjo atgal į savo kambarį.

-Jis smagus, - nusijuokė teta, ji įėjo į virtuvė ir užsikaitė virdulį, prieš tai pripildžiusi jį vandens.

-Ar gerai praleidai vakarą? – paklausiau ir ji palinksėjo.

-O tu? – pakilnojo antakius ir nuoširdžiai nusišypsojo.

-Mes nedraugaujam, Relise,  - tariau ir teta nusijuokė.

-Žinai, tikrai tikiu tavimi, bet manau, kad tai labai greitai pasikeis.

-Ką turi omeny? – susiraukiau.

-Puikiai, iš savo patirties, žinau, kaip lengvai gali nepamatyti kito žmogaus jausmų arba pati nesuprasti savųjų.

-Na, nežinau ar galėčiau patvirtinti, jog kažkas bus, nes atsisakau, galvoti į ateitį, - tariau, prajuokindama Relisę.

-Prisimink, kad ne viskas klostosi, kaip planuoji, tad kartais planuoti irgi nepavyksta.

X

Kitą dieną, sekmadienį, nieko doro nenuveikiau. Dienai einant link pabaigos, šiltai apsirengusi, nusprendžiau išeiti pasivaikščioti po rajoną. Skaičiavau žingsnius, kad atsikratyčiau visų pašalinių minčių, ir giliai kvėpavau. Man patiko ruduo. Be galo laukiau Helovyno. Kadangi su draugais buvome per daug seni, vaikščioti po namus ir prašyti saldainių, kartu eidavome į mokykloje rengiamus šokius, kuriuose reikėdavo persirengti pagal tam tikrą temą. Po jų keliaudavome arba į mano, arba į Emilės namus ir žiūrėdavome klasikinius siaubo filmus. Esu įsitikinusi, kad šis Helovynas skirsis nuo mano įprastųjų. Tikiuosi, kad Relisė pasirašys žiūrėti filmus su manimi, visą naktį, nes žiūrėti vienai nėra jokio įdomumo.

Siauri gatvių šaligatviai buvo nukloti raudonų ir geltonų medžių lapų. Kai kurie sukdamiesi krito man priešais nosį. Neseniai lijo, todėl gatvėse telkšojo balos, o prie mano batų padų lipo lapai.

Vinčesteris buvo paskendęs ramybės oazėje. Bent jau rajonas, kuriame gyvenome su teta, tai tikrai. Jau buvo vakaras, lauke tvyrojo prietema, visi seniai grįžę iš darbų sėdėjo prie vakarienės stalo.

Mintyse vis sukosi viena daina, kurios negalėjau išmesti iš galvos jau visą dieną. Tyliai niūniavau ir stebėjau savo kojas, žengiančias žingsnį po žingsnio.

Artėjau prie gatvės pabaigos. Ji šakojosi į dar tris gatves. Nusprendžiau šį kartą eiti prie geležinkelio bėgių.

Perėjau į kitą bėgių pusę, kurią nuo miesto gatvių skyrė didelis, senai nebenaudojamas pastatas ir daugybė garažų. Stebėjau apsitraukusį ir labai liūdną dangų. Galvojau ar man šiandien liūdna dėl to, kad liūdi dangus? O gal tam yra kita priežastis?

Mano telefonas suvibravo, pranešdamas apie naują pranešimą.

„Kaip praėjo tavo diena? Aš tai užsiknisau virtuvėj. Daugiau niekad nebesisiūlysiu padėti močiutei.“ – rašė Timas.

Šyptelėjau ir greitai sumaigiau atsakymą.

„Mano diena labai liūdna. Galvoju apie visko prasmę ir panašiai. Bet nagi, negalėjo būti jau taip blogai, juk ne vienas viską darei.“

Pro mane nežmonišku greičiu pralėkė traukinys, dundėdamas miesto galo link. Kartais pati taip norėdavau įsėsti į traukinį ir pabėgti iš Londono, kai nebepakeldavau visos sumaišties, kuri apsireikšdavo mokykloje. Tiesa, nors mokyklą jau baigiau, tačiau vis dar tokių dienų pasitaiko.

Noriu pabėgti iš savo vietos, pakeisti kokį kitą žmogų ir gyventi jo gyvenimą, bent trumpam, nes savojo galutinai prarasti vis tiek nenoriu.

„Ar puodelis karšto šokolado pagelbėtų situaciją?“

„Gal. O gal ir ne. Bet pabandyti verta.“

Nušokau nuo betoninės sienos ir pasukau link miesto centro. Tikėjausi, kad nepasiklysiu, nes šiuo keliu ėjau pirmą kartą.

xxxx

kadangi kuriam laikui dingau, nieko nesakius, pamaniau, jog galiu jus nustebinti keliomis dalimis. labai ačiū, kad skaitot🦋

nepamirškit palikt savo pastebėjimų ir nuomonių komentaruose✨