Mano Randai ir Timas

48.

Kai su Timu, susikabinę rankomis, iš baro išėjome į naktines Paryžiaus gatves, nusišypsojau vaikinui ir priglaudžiau galvą prie jo peties.

-Nemoku apsakyti savo emocijų, kurios šiandien susikaupė, - tariau. 

-Esu tikras, kad negalėčiau apibūdinti ir aš savųjų, - nusijuokė vaikinas. Lėtai pėdindami link viešbučio, kuriame apsistojome, kalbėjomes. Supratau, jog seniai kalbėjomes vienas su kitu kaip draugai. Dažniau tai darėme kaip įsimylėjeliai ir žymiai mažiau kaip draugai, kurie praleido nerealiausius metus savo gyvenimuose.

Sustojome prie kažkokio muzikanto, dainuojančio „Fly Me To The Moon“ ir grojančio su gyvo garso grupe. Nors tai nelabai buvo galima pavadinti grupe, nes su juo buvo vos du žmonės. Bet vis tiek vaizdas ir garsas buvo užburiantys. Nejučia su Timu jau sukomes pagal visiems žinomą melodiją. Abu juokemės iš savo judesių. Palikę šiek tiek pinigų muikantams, nuėjome toliau.

Sustojome visą parą veikiančioje parduotuvėje ir nusipirkome balto vyno bei šokolado. Ėjome takeliu palei Seną. Atsisėdome po medžiu, kuris užstojo mums žibinto šviesas ir atsidarėme vyno butelį. Abu gėrėme iš jo, dalinomes šokoladu ir juokemės iš savų, niekam nesuprantamų juokelių. O tada klausiausi mylimojo pasakojimų apie visatą, meilę, meną, seksą ir muziką.

-Turi pripažinti, kad tai geriausios gyvenimo dovanos, - jis tarė pažvelgdamas į mane. Jaučiau, kaip sunksta mano akys, tačiau nusišypsojau ir palinksėjau. Buvau išvargusi, bet norėjau klausytis Timo dar kelias valandas.

-Pritariu, - palinksėjau. –Bet tikiu, kad jų yra dar daugiau, tik mes jų dar neatradom, - nusišypsojau palinkdama link vaikino, kuris šypsodamasis stebėjo mane. –Mes per daug jauni, - papurčiau galvą nusijuokdama garsiai.

-Tu girta, Ade, - jis ištarė tai su nuostaba balse, bet tuo pačiu metu ir nusijuokdamas.

Palinksėjau.

-Jaučiuosi apsvaigusi nuo tavęs, - pakilnojau antakius ir apsikabinau vaikiną. Jis nusijuokė ir atitraukė nuo savęs.

-Tikrai?

-Labai, - palinksėjau.

-Kuo tave apsvaiginau? – susidomėjęs pažvelgė į mane savo smaragdinėmis akimis.

-Savo žavumu, - iškišau liežuvį nusijuokdama, kartu prajuokindama vaikiną.

-Aš žavus? – jis susiraukė, bet iš jo veido nedingo šypsena.

-Labai, - palinksėjau. –Taip, kad galėčiau tave pabučiuoti, - tariau pasilenkusi arčiau garbaniaus lūpų.

-Tai pabučiuok, - pakėlė antakį Timas, stebėdamas mane.

-Tai iššūkis? – atsitraukiau ir pajutau, kaip apsisuka galva.

-Ne, - papurtė galvą. –Tai prašymas.

Netrukus prisišliejau prie Timo ir mūsų lūpos susijungė ilgam, šiltam ir aistringam bei girtam bučiniui.

-Myliu tave, Timi, - sušnabždėjau jam į lūpas.

X

-O štai jums, - padaviau Relisei su Natanieliu magnetuką su Eifelio bokštu ir kelis butelius prancūziško vyno. 

-Nereikėjo, Ade, - teta atsiduso, o aš nusijuokiau. Natanielis padėkojo.

-Kaip sekėsi? – paklausė Relisė, kai visi susėdome prie vakarienės stalo, mat grįžau pačiu laiku.

Nusišypsojau.

Mano mintyse prabėgo vaizdiniai tarsi filmas. Naktinis pasivaikščiojimas su Timu prie Seno upės, girti pokalbiai apie viską ir bučiniai. O kitas rytas sunkus, bet šiltas, kai pabudau mylimo vaikino glėbyje. Pusryčiai lovoje ir juokas iš keistų prancūziškų laidų. Rytinis seksas. Likusios dienos praleidimas mieste, stengiantis pamatyti, kuo daugiau ir sendaikčių parduotuvėlės atradimas, kurioje nupirkau Timui sidabrinę apyrankę su statula, gele, moters atvaizdu: „ji panaši į tave, Ade, žiūrėk,“ – garbanius parodė į pečius siekiančius plaukus ir šiek tiek užriestą nosį.  Jis šypsojosi, kai segiau jam ant riešo grandinėlę ir aiškinau, ką kiekvienas dalykas reiškė. „Statula – mūsų muziejus, į kurį nusivedei mane pirmą kartą ir tai simbolizuoja statulų ekspozijciją. Gelė – mūsų vietelė prie ąžuolo, ten auga tokios gėlės. O mergina. Na, pats ją įvardinai.“

Į viešbutį grįžome visai paryčiais, pamiegoję vos pusvalandį, pavalgėme pusryčius ir su kitais teatro aktoriais išsiruošėme kelionėn namo. Su Paryžiumi atsisveikinau neilgam, žinojau, jog čia sugrįšiu kito mėnesio viduryje. Dėl to ir džiaugiausi, ir liūdėjau.

Kelionė namo buvo rami, bet palydėta bučinių ir pokalbių lyg per tas dienas mums buvo jų mažai.

Man baigus pasakoti apie viską, kas nutiko Paryžiuje, praleidžiant kai kurias detales, Relisė šypsojosi.

-Man gražu klausytis, kai girdžiu apie tokią jauną, mielą ir aistringą meilę, - ji nusijuokė, pažvelgdama į Natanielį, kuris padėjo Feliui, įsipilti sulčių iš didelio pakelio.

-O man gera būti savimi ir mylėti, - nusišypsojau ir apsikabinau tetą. –Ačiū, kad pastūmėjai tai padaryti.

-Adela, mano miela, Adela, - ji atsiduso ir papurtė galvą. –Tai padarei pati. Su laiku, bet padarei.

Nusišypsojau Relisei ir padėkojau Natanieliui, kai šis įteikė man stiklinę sulčių. Felis atsisėdo šalia manęs ir stipriai apsikabino. 

-Pasiilgau tavęs, Ade, - tarė vaikas, pažvelgdamas į mane.

-O aš tavęs, Feli, - pašiaušiau jam plaukus nusijuokdama.

X

-Taip, Paryžius buvo nuostabus, - tariau į telefoną ir išgirdau mamos nesuprantamą murmėjimą. 

-Labai džiaugiuosi, Ade, - ji tarė lyg vėl būtų prisijungusi prie pokalbio su manimi. –Mes su tėčiu labai liūdim, kad nesiruoši atvažiuoti pas mus prieš išvažiuodama mokytis...

-Nepykit, - atsidusau ir gurkštelėjau sulčių. Sėdėjau terasoje, susisukusi į pledą, ant kelių pasidėjusi knygą, kurią skaičiau, kai nusprendžiau, kad būtų metas paskambinti namo. 

-Mes nepykstam, dukra, mes suprantam, kad nori ten pabūti kiek galima ilgiau, - įsivaizdavau, kad mama linksi ir ištarusi paskutinį žodį šiltai nusišypso. –Be to, mes vis tiek tave aplankysim universitete, kai tik įsikursi, tad greitu metu susimatysim.

-Žinoma, - nusišypsojau. Buvau pasiilgusi mamos ir tėčio nesąmonių. Man skaudėjo širdį, kad nusprendžiau jų nebeaplankyti prieš išvykstant į Prancūziją, bet žinojau, kad noriu daugiau laiko čia ir jie bet kokiu atveju aplankys mane ten.

-Gerai, Ade, turiu eiti padėti tėčiui, susikambinsim vėliau, - tarė greitai.

-Iki, - atsisveikinau ir padėjau ragelį. Telefoną pastūmiau toliau nuo savęs ant stalo ir atsilošiau kedėje. Laikas beprotiškai greitai slinko ir jo liko vis mažiau ir mažiau, o tai varė mane į neviltį, bet tuo pačiu metu kėlė šiokį tokį adrenaliną. 

-Su kuo kalbėjai?   - paklausė į lauką išbėgęs Felis ir atsisėdęs priešais mane ant kedės.

-Su mama, - atsakiau.

-Aaa, -numykė. Jis mosikavo kojomis nesiekdamas grindų. Kadangi vaikas nekalbėjo, pakėliau knygą ir ėmiau skaityti. –Adela?

-Taip, Feli? – pažvelgiau per knygos viršų į vaiką.

- Ar grįši namo? – paklausė pasitaisęs akinius. Jis pažvelgė į mane savo didelėmis žaliomis akimis.

-Aš juk namuose, - nusijuokiau ir padėjau knygą ant stalo. 

-Ne, - jis papurtė galvą. –Turiu omenyje, kai išvažiuosi į universitetą, - jis pagalvojo trumpai.. –Ir tada pasimokysi ir kai baigsi mokytis. Ar grįši? – jis pažvelgė į mane susiraukęs. Nejučia pajutau liūdesį užliejant man krūtinę. Kodėl nepagalvojau apie tai? Paliksiu ne tik Timą, bet ir Relisę, Ceciliją, Natanielį ir Feliksą. Prikandau lūpą ir trumpam nusukau žvilgsnį nuo vaiko, kad nepradėčiau verkti. 

-Ade? – Feliksas nulipo nuo savo kedės ir apėjęs stalą prisišliejo prie manęs. 

-Nežinau, - atsakiau pažvelgusi į vaiką. Pasisodinau berniuką ant kelių ir mes apsikabinom. –Nežinau ar grįšiu, bet žinau tikrai, kad mes susitiksim, nes grįšiu atostogom arba jūs atvažiuosit pas mane, - tariau ir jis palinksėjo.

-Gerai, - tarė tyliai. –Aš jau buvau išsigandęs, - nusijuokė.

-Kodėl?

-Maniau, kad negrįši ir mes nebepasimatysim.

xxxx

ačiū, kad skaitot🌞 jūsų įžvalgos laukiamos visuomet! iki pabaigos liko vos keli skyriai.