Mano Randai ir Timas

33.

-Adela, - Cecilija priėjo prie manęs ir aš nustojau pudruot nosį. Pažvelgiau klausiamai į draugę. –Atrodai nuostabiai, bet tavęs laukia kai kas, prie įėjimo, - ji parodė nykščiu už savęs ir plačiai nusišypsojo.

-Ačiū, - nusišypsojau. –Kas manęs laukia? – susiraukiau, atsistodama nuo aukštos kėdės.

-Siurprizas, - ji pridėjo pirštą prie lūpų, parodydama, jog negali atsakyti. Nusijuokiau iš draugės paslaptingumo ir nuėjau link durų, kurios vedė iš užkulisių. Pravėrus duris išvydau Relisę bei mamą su tėčiu.

-Ką? – mano akys išsiplėtė. Puoliau apsikabint tėvus, o šie juokėsi.

-Labas, dukra, - mama sušnabždėjo man į plaukus ir pabučiavo į skruostą.

-Tikėjais mūsų atsikratyt per savo didįjį pasirodymą? – paklausė tėtis, priversdamas mane nusijuokti.

-Kaip gera jus matyt čia, - tariau ir nusišypsojau. –Tai tavo darbas? – paklausiau Relisės ir ji pagūžčiojo pečiais.

-Kad ir kaip mane nervintų tavo mama, negalėjau leist jiems praleist tokio didelio dalyko tavo gyvenime, - ji nusijuokė, o mama pavartė akis.

Mama atrodė geriau nei paskutinį kartą, kai ją mačiau. Ji vilkėjo tamsia, iki kelių, suknele ir buvo gražiai pasidažiusi. Jos rudi plaukai susukti į žemą kuodelį. Tėtis taip pat apsivilko kostiumą. Atrodė ganėtinai jaunesnis nei iš tiesų buvo. Abiejų akyse mačiau džiaugsmą, jaudulį ir pasigerėjimą.

-Ačiū, kad atvažiavot, - tariau ir dar kart apkabinau tėvus. –Neįsivaizduojat kiek daug man tai reiškia.

X

-Jų gyvenime pasitaikys daugybė kalvų ir nuokalnių, - kalbėjo Merė, kuri vaidino pranašę, kuri įgarsino beveik visas vietas, kai pagrindiniams veikėjams nereikėjo kalbėti. – Bet Neridė ir Dijonizas vienas kito nepaleis, - Timas ištiesė man savo rankas ir aš nusišypsojusi paėmiau už jų. –Kad ir koks sunkus būtų mirtingosios ir vieno  iš Olimpo dievų bendras gyvenimas, jie pereis visas kliutis, - man buvo karšta nuo lempų ir šviestuvų, visų atsuktų į mus su Timu. Džiaugiausi, kad maždaug už minutės raudonos užuolaidos nusileis ir spektaklis baigsis.

-Kalnai ir nuokalnės, už kurių lauks graži, violetinių gėlių pieva, kuri simbolizuos amžinumą, - kartu su Timu ėmėm suktis, susikibę už rankų lyg būtumėm toje amžinumo pievoje. –Amžinumą gyvenime, Hado karalystėje ir visoje Visatoje, - tarė paskutinius žodžius Merė. Po šių žodžių mūsų su Timu lūpos susijungė ir pasigirdo plojimai. Nusišypsojau vidury bučinio, prajuokindama Timą. Netrukus nusileido užuolaidos.

-Viskas, Ade, sveikinu, - nusišypsojo garbanius ir perbraukė per plaukus ranka. Nusijuokiau iš palengvėjimo. Visiems aktoriams sustojus scenoje, užuolaidos vėl pakilo ir pamačiau daugybę žmonių stovinčius, ir su šypsenomis veide, plojančius man. Mums. Visiems.

Pajutau šiltą Timo ranką sau ant liemens.

-Viskas, - jis tarė man į ausį ir aš nusišypsojau.

X

Po spektaklio sėdėjau toje pačioje kėdėje ir valiausi makiažą. Mano širdyje vis dar jautėsi tas jauduliukas, o sielai buvo taip gera.

-Ade, tu esi nuostabi, -  už manęs išdygo Timas ir aš nusijuokiau. -Labai sveikinu tave su pirmuoju spektakliu, Adela, - jis iš už nugaros išsitraukė nedidelę dėžutę. Susiraukiau ir apsisukau, kad galėčiau geriau matyti Timą.

-Ačiū, bet dovanų nereikia, - papurčiau galvą. Timas nusijuokė ir atidarė dėžutę. Joje gulėjo nuostabaus grožio, sidabrinė, smulki su vynuogių ir violančelės pakabukais apyrankė.

-Čia, kad prisimintum savo pirmą tikrą spektaklį už mokyklos ribų. –Pati supranti, ką simbolizuoja šitie, - jis išėmė apyrankę iš dėžutės ir palietė vynuoges, kurios simbolizavo Dijonizą, ir violančelę, kuri simbolizavo Neridę. Jis ištiesė ranką, parodydamas, kad leisčiau užkabinti apyrankę. –Pagalvojau, kad tai būtų simboliška dovanėlė ir ji labai tiktų prie tavo šitos, - jis šaltu piršto galiuku prilietė mano močiutės apyrankę, kuri niekad nepaliko mano riešo.

-Ačiū, Timai, -apsikabinau vaikiną ir jis nusijuokė. –Dabar jaučiuosi blogai, kad nieko neturiu tau.

-Tu man jau daug ką padovanojai, Ade, man dovanų daugiau nebereikia, - jis sušnabždėjo man į plaukus ir švelniai pabučiavo į skruostą.

-Atsiprašau, nenoriu sutrukdyt, - prie mūsų priėjo Ceciliją. Jos žvilgsnis keliavo nuo manęs prie Timo ir vėl atgal, o draugės veide mačiau šypseną. –Bet turėtumėt paskubėt ir persirengt. Mūsų laukia Ferina.

Timas pažvelgė į mane ir nusišypsojęs, nuėjo kartu su Cecilija, palikdamas mane persirengt.

X

-Aš nežadu apsimesti, kad nesupratau, kas vyko persirengimo kambaryje, todėl tu turėsi man viską papasakoti, - tarė Ceciliją, kai atsisėdau šalia jos, ant scenos krašto. Visi svečiai buvo seniai išsiskirstę, tad salė buvo tuščia. Likome tik mes, aktoriai, ir Ferina, kuri po kelių akimirkų įžengė į salę, o kartu su ja ir kažkoks nepažįstamas vyras.

-Noriu, kad susipažintumėt su Marku Kilu, - ji parodė į vyras, o šis linktelėjo, peržvelgdamas visus. –Jis iš Londono menų akademijos. Prašau, - ji parodė, kad jis perimtų vadžias.

Visi įdėmiai stebėjome vyrą.

-Kas jis toks? – paklausiau, o Ceci gūžtelėjo.

-Net neįsivaizduoju.

-Tai kaip Ferina jau minėjo esu Markas, iš Londono menų akademijos. Mes nuolatos ieškome naujų talentų, tokių kaip jūs, kuriuos galetumėm išsiųst turui po Angliją, Škotiją ir kelias Europos valstybes. Galiu pasakyti, jog ilgai jau nemačiau tokio gerai pastayto ir puikiai suvaidinto spektaklio,  tai ką šiandien parodėte yra aukštesnio lygio, - jis nusišypsojo ir pažvelgė į mane. –Aktorė, kuri atliko Neridės vaidmenį, turiu daugybę pagyrų tau. Jausmas toks, jog užaugai ant scenos, - jis papurtė galvą šypsodamasis.

-Ačiū, - tariau tyliai ir šyptelėjau.

-Ir visi kiti, jūs taip pat pasirodėte nuostabiai, - jis parodė į mus visus ir iškėlė nykščius. – Todėl noriu jums pasiūlyti kontraktą ir išvažiuoti į turą.

X

-Aš taip džiaugiuosi dėl to, - tarė mama. Vos grįžusi namo pranešiau jiems apie turą. Sėdėjome visi svetainėje ir tiesiog kalbėjomes apie viską. Tėvai susipažino su Natanieliu. Apkalbėjome ir spektaklį, kitus aktorius.

-Timas, taip pat pasirodė puikiai, - tarė Relisė. –Tas vaikis toli eis.

-Čia kuris? – susiraukė mama.

-Tas garbanius, kuris atliko Dijonizo vaidmenį, - atsakė Natanielis ir mama palinksėjo.

-Taip, - ji palinksėjo. –Jis elgėsi tarsi scena būtų realus jo gyvenimas. Ar jūs draugai su tuo vaikinu? – paklausė mama manęs. Mečiau žvilgsnį į Relisę, o ji gūžtelėjo. Vadinasi, ji nieko neminėjo.

-Aha, susipažinom teatre.

-Šaunu, kad radai draugų.

-O kaip sekasi jums su namu? – paklausiau, kad nukreipčiau temą.

-Jau yra naujo namo kontūrai, - tėtis šyptelėjo. –Su laiku, kai nebebus taip šalta, viskas ims vykti greičiau.

Palinksėjau.

-Vis dar nesuprantu, kodėl norit atsatyti viską, bet, jeigu tai jums patinka, kodėl gi ne, - gūžtelėjau.

-Tas namas yra šiek tiek daugiau nei paprastas namas, brangute, - mama pakštelėjo man į plaukus ir nupėdino į virtuvę.

xxxx

ačiū, kad skaitot☀️