Mano Randai ir Timas

38.

Sėdėjau ant kėdės virtuvėje ir valgiau pusryčius. Relisė su Feliksu buvo senai išvažiavę, nes pirmadienis užklupo visai netikėtai. Šiandien knygyne turėjau būti po pietų, tad nesiskubindama gurkšnojau karštą kavą ir mėgavausi pusryčiais. Varčiau miesto laikraštį, kai netyčiomis užmačiau straipsnį apie „Vinčesterio paslaptingąjį, bet bauginantį serijinį žudiką“. Straipsnyje buvo rašoma, jog jau praėjo daugiau nei mėnuo po paskutinio užpuolimo. Manoma, jog jis paliko Vinčesterį, dėl to, jog buvo pastebėtas.

Mano nuostabai nebuvau paminėta, bet supratau, jog kalbama apie mane. Aš jį pasebėjau. Ar tai, jog jis nebesirodo Vinčesteryje, yra dėl to, jog jį pastebėjau ir sulaikiau nuo žmoudystės? Nenoromis prisiminiau visus to kraupaus vakaro įvykius, kurie buvo užremti į tolimą mano minčių kampelį.

Netrukus pajutau, kaip pasidarė nejauku būti savo pačios namuose, todėl pasiekiau telefono ir surinkau Timo numerį.

-Klausau?

-Netrukdau? – paklausiau. Fone girdėjau daugybę žmonių balsus.

-Ne, Adela. Kas nutiko? – garbaniaus balse galėjau pajausti nerimo gaidelę.

-Norėjau paklausti, gal šiandien vakare nuveikim ką nors?- labai tikėjausi, jog vaikinas sutiks. Šiandien norėjau kažkokių nuotykių, kurie nebūtų paprastas pasivaikščiojimas parku.

-Ką nori nuveikti? – Timo balsas atrodė tolimas.

-Tarkim nuvažiuoti prie jūros? – pasiūliau ir pažvelgiau į laikrodį, kad įsitikinčiau, jog nepraėjo nei penkiolika minučių, po to, kai tikrinau jį paskutinį kart. –Galiu aš vairuoti, - pasisiūliau, taip prajuokindama vaikiną.

-Gerai.

-Gerai? – nežinau kodėl, bet tikėjausi neigiamo atsakymo.

-Aha, - atsakė vaikinas. –Kada turėčiau tave pasiimti? 

-Pusę šešių baigiu darbą, - pamąsčiau garsiai. –Kadangi dirbsiu su Devona, galiu paprašyti, kad išleistų mane anksčiau. Ji skoloje, bet kokiu atveju, - gūžtelėjau. –Noriu ten nusigauti, kol dar nebus nusileidusi saulė.

-Puiku. Pusę penkių būsiu pas tave,  - pranešė Timas ir atsisveikinęs padėjo ragelį.

Pabaigiau gerti kavą, išsiploviau savo puodelį bei lėkštę ir nuskubėjau persirengti. Į kuprinę įsimečiau vieną kompaktą dainų, kurias įrašiau būtent vaikinui. Taip pat įsidėjau pledą, akinius nuo saulės ir papildomą megztinį. Man patiko, jog nors dar buvo tik balandžio vidurys, lauke jau buvo šilta, todėl vakarais buvo įmanoma pasėdėti lauke ilgiau nei įprastai.

Susirinkusi viską, ko dar galėtų prireikti ir netrukus, jau išėjau darban, pasiruošusi praleisti dieną produkyviai.

X

-Sveika, Adela, - pro duris įėjo mano psichologė Sonija, plačiai nusišypsodama.

-Sveiki, - linktelėjau ir taip pat nusišypsojau.

-Kaip laikaisi?  - pasiteiravo. Ji vilkėjo įprastais rūbais, kurių niekad nebūčiau pagalvojus, jog savo spintoje turi. 

-Normaliai, - palingavau galva. –Kaip sekėsi kelionėje?

-Puikiai, - ji šyptelėjo. –Jau senai taip gerai nesiilsėjau, - atsiduso iš palengvėjimo ir apsižvalgė. –Tai štai kur tu praleidi savo dienas. Graži vieta.

-Savininkė Beka labai stengėsi atkartoti jos vaikystės mėgiamos knygų parduotuvės interjerą, - paaiškinau, o Sonija palinksėjo.

-Matau, jog tu atrodai geriau. Turbūt viskas klostosi daug geriau nei prieš mūsų paskutinį susitikimą? – paskutinis mūsų susitikimas vyko prieš Sonijai išvažiuojant į Italiją, kovo mėnesio viduryje. Nusprendžiau atsisakyti psichologės paslaugų, kai nustojau sapnuoti košmarus, išmokau įvairių gudrybių sulaikyti panikos priepuolius ir supratau, kad nelabai ir noriu prisiminti, kas įvyko tragedijos naktį, kai mano gyvenimas pasikeitė drąstiškai.