Mano Randai ir Timas

50.

„Aš esu Adela Karini ir prisipažįstu įvykdžiusi žmogžudystes Vinčesterio mieste bei padegusi namus Londone, kuriuose tąnakt žuvo du vyresnio amžiaus žmonės. Tai padariau suprasdama, ką darau, sveiku protu.“

Timas atsikėlė nuo garsių žingsnių svetainėje. Jis buvo netyčia užmigęs ant fotelio, terasoje. Vaikinas pasitrynė veidą ir pakilęs nuo fotelio nupėdino link garso šaltinio. Svetainėje su jo tėvais stovėjo policijos darbuotojas. 

-Turite suprasti, kad jūsų sūnus nėra niekuo kaltinamas, jam tik reikia prisistatyti į policijos komisariatą ir atsakyti į kelis mūsų klausimus, - vyras su uniforma tarė Arietai ir Deniui, kurie susirūpinę žvulgčiojo tai į savo sūnų, tai į policininką.

-Ar galiu važiuoti kartu? – paklausė Denis.

-Žinoma, - linktelėjo vyras ir netrukus pažvelgė į nieko nesuprantantį Timą. –Jūs esate Timas?

-Taip, - atsakė sutrikęs, vis dar po miego neatsigavęs, vaikinas.

-Turite važiuoti su manimi į policijos komisariatą nedelsiant.

„Nužudžiau keturių asmenų šeimą, kurioje buvo du saugę ir du vaikai. Nužudžiau Džiudi Skarlot, Danielių Turnerį, Karlą Šepard, Trevisą Diviką, Cecilijos Lionor vaikiną ir vaiko tėvą, kuris mušė Ceciliją net jai būnant nėščiai. Taip pat ir Margaret bei Lionardą Adamsus, savo senelius. Padūriau ir moterį, apie kurios užpuolimą pranešiau vėlyvą rudens vakarą. Mano pasakojimas buvo išgalvotas. O skambutis policijai buvo plano dalis, kad nukreipčiau dėmesį nuo savęs. Mano kiekviena auka buvo pasirinkta atsitiktinai ir neapgalvota plačiau. Išskyrus Trevisą Diviką.“

-Ar tai Adelos rašysena? – paklausė moteris, sėdinti priešais pasimetusį Timą. Jis pažvelgė į popieriaus nuotrauką. Viskas, ką matė vaikinas buvo „Aš esu Adela Karini ir...“.

Timas sunkiai nurijo seiles. Jo nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai.

-Taip, - atsakė ir pažvelgė į moterį savo žaliomis, tarsi smaragdais, akimis. –Ar Adelai viskas gerai?

Moteris patylėjo.

-Šiek tiek čia pabūk, netrukus sugrįšiu, - ji tarė ir atsistojusi, išėjo iš apklausos patalpos. Timas liko vienas su savo mintimis, kurios jam kuždėjo įvairiausius scenarijus, kurie galėjo ir negalėjo būti tiesa. Jį nervino mintis, jog nežinojo laiko ir negalėjo išeiti iš šios pilkos, bet be galo kraupios, patalpos. 

„Nusprenždiau prisipažinti, nes supratau, kad nebegaliu meluoti ir slėpti tiesos. Taip pat negalėsiu slapstytis visą likusį gyvenimą. Pajutau nepaaiškinamus jausmus Timui. Niekada nenorėjau jo skriausti ir to daryti negalėčiau, tad mano pasirinkimas yra prispažinti ir tyliai išeiti iš gyvenimo.“

Netrukus, arba po dešimties minučių, į patalpą vėl užėjo ta pati moteris, kuri prieš apklausą prisistatė esanti detektyvė Stefan. Šį kart ji turėjo visai kitą segtuvą savo rankose. 

-Timai, - ji atsisėdo ir rimtai pažvelgė į vaikiną. Jos balse buvo galima girdėti užuojautos gaideles. –Adelos kūnas buvo rastas šiandien anksti ryte, jos pačios kambaryje. 

Timas sustingo. Jo akių kampučiuose buvo galima įžvelgti ašaras, bet vaikinas neverkė. Bet taip pat ir nieko nesakė. Jo mintyse per keletą akimirkų prabėgo tiek daug momentų, praleistų kartu su jo mergina.

-Kodėl? – jaunuolio balsas sugirgždėjo, o pritvinkusios ašarų akys pažvelgė į detektyvę.

Moteris sunkiai atsiduso.

-Gali paskaityti pats, - ji pastūmė popieriaus lapą, prirašytą gražiu, šiek tiek pakrypusiu raštu, ir įpakuotą į celofaninį aplankalą.

„Įsimylėjau ir negaliu pakęsti šitos minties. Bet taip pat negaliu skriausti to, kurį mano širdis įsimylėjo. Štai todėl sveiku protu pasitraukiu iš gyvenimo. Palieku visus įrodymus prie laiško ir tikiuosi, kad teisybė pasibels į visų nukentėjusių namų duris. Atleisk man, Timai, jeigu tai skaitai. Aš tave myliu ir tikiuosi, kad manęs nepamirši.“

Timo akys bėgiojo po tekstą, bet jis negalėjo patikėti, kad tai, ką skaito, iš tiesų parašė jo mylima mergina. Skaitant tą bepročio žmogaus laišką iš Timo tarsi kažkas išplėšė širdies dalį. Jis papurtė galvą.

-Ar tai tiesa? – po kelių akimikrų tylos galiausiai paklausė jis.

-Na, visi šeimos nariai atpažino Adelos raštą, o prie jos kūno buvo rastas šis laiškas, ant kurio radome jos antspaudų bei jos minėti įrodymai, ant kurių radome užsilikusio aukų kraujo bei pirštų antspaudų. 

Vaikinas papurtė galvą ir užsidengė veidą delnais, ėmęs kukčioti, nebegalėjo nusiraminti. Atrodė, tarsi iš jo būtų atimta dalelė jo, kurios jis tikėjosi neprarasti visą gyvenimą. 

X

Adelos laidotuvėse dalyvavo tik trys šeimos. Adelos tėvai, atvykę iš Londono. Jos teta su sugyventiniu bei Timas ir jo tėvai. Kiti Vinčesterio gyventojai bei žmonės, kuriuos pažinojo Adela, laidotuvėse nepasirodė. Galbūt jiems buvo skaudu  pripažinti faktą, kad buvo išdurti sociopatės ir šlykštu sėdėti jos pagerbime.

Jaunuolis stebėjo karstą, kuriame ramiai gulėjo mergina, rudais plaukais. Veido bruožais, kuriuos jis įsimylėjo. Randais, kurie, pasirodė, kad buvo ne stebuklo įrodymas, o blogio pasirodymas. Timas nebeturėjo ašarų, kad galėtų verkti. Jis nebenorėjo verkti. Dabar jame virė pyktis merginai, kuri sakė tiek daug gražių žodžių, žadėjo tiek nuostabių dalykų, bet nuo jo slėpė didžiulį, šlykštų dalyką.

Vaikinui atrodė tarsi bet kurią akimirką Adela gali atsimerkti ir nusišypsoti, pasakyti, kad visa tai buvo tik paistalai. Kad ji nieko nenuskriaudė, kad ji yra toji Adela, kurią jis įsimylėjo. Ir ji yra gyva. Bet Adela taip ir nepravėrė savo gražių, šviesių akių. 

-Nežinau, kaip turėčiau jaustis, - tarė vaikinas prie vakarienės stalo, kai Denis paklausė, kaip sūnus laikosi. –Ar turėčiau liūdėti, kad mirė mano mergina, kurią beprotiškai mylėjau? Ar turėčiau džiaugtis, kad serijinis žudikas pagaliau yra negyvas ir nebekelia gresmės niekam?

Po vakarienės, jis nusprendė išeiti pasivaikščioti. Net nepastebėjo, kaip jo kojos nuvedė prie vietos, kurioje antrą kartą pamatęs Adelą, su ja susipažino ir kur jie praleido paskutinę naktį kartu.

Timas stebėjo pilnatį ir klausinėjo savęs, kodėl jo gyvenime nebūna tokių scenarijų, kurie prilygtų pasakoms, kurias mato filmuose? Ak, kaip norėtų šiuo momentu įsivaizduoti, kad yra kažkur kitur, toli nuo Vinčesterio.

Vaikinas niekaip negalėjo suprasti kaip, jo širdis tiesiog sopo nuo minties, kad tai jo mylimoji, žmogus dėl kurio jis stengėsi gyventi ir pakelti visą naštą, į kurią buvo įklimpęs, nusprendė padaryti tiek daug baisių dalykų, o tada dar atimti gyvybę iš savęs. 

Timas stebėdamas mėnulį, galvojo, kad turbūt liūdniausia, kas gali nutikti gyvenime, kai nesupranti, kad žmogus, kurį myli, virsta į tai, ko nekenti labiausiai.

xxxx