Mano Randai ir Timas

25.

-Gerai, - tarė Timas į telefoną ir padėjo ragelį. –Labas rytas ir tau, -šyptelėjo man, kai prisijungiau prie jo papusryčiauti viešbučio kavinėje.

-Labas, - tariau. Mano galvoje spangėjo, o šviesa, kurios kavinėje buvo labai daug, privertė prisimerkti.

-Kažkas nekaip jaučiasi? – paklausė Timas su pašaipia šypsena veide.

-Tas vynas, - pasitryniau kaktą ir papurčiau galvą, priversdama vaikiną nusijuokti. –Siaubas.

Man užsisakius pusryčius, vaikinas padavė man informacinį miesto lapelį.

-Galvoju, jog šiandien galėtumėm apvaikščioti muziejus, aplankyti bažnyčią, kurioje yra vienas iš seniausių paveikslų Anglijoj ir tada galėtumėm važiuoti į West Bay, kuriame vyksta žiemos karnavalas.

-Iš kur žinai apie West Bay? – susiraukiau.

-Išgirdau iš vietinių, - gūžtelėjo. Linktelėjau.

-Tad turbūt jau turime planą šiandienai, - šyptelėjau.

X

-Nuostabu, ar ne? – stebėdama nerealaus grožio paveikslus tyliai tariau.

Pajutau Timą atsistojant šalia.

-Gražu, - sumurmėjo. Atrėmiau galvą vaikinui į petį ir toliau žiūrėjau į vieną paveikslą.

Paveiksle buvo vaizduojamas saulėlydis ir kažkur tolumoje, ant kalno, galėjau įžiūrėti žmonių figūras. Saulėlydžio spalvos buvo tokios gražios, jog norėjau pasiimti ir išsinešti šitą paveikslą, jog galėčiau pasikabinti pas save kambary.

-Nebeskauda galvos? – paklausė vaikinas, rūpestingai pridėjęs delną man prie kaktos.

-Ne, - papurčiau galvą.

-Gerai, eime, turim pabaigt apžiūrėt visą parodą iki tol, kol užsidarys muziejus, - jis sunėrė mūsų pirštus ir nusitempė mane tolyn. Paskutinį kart mečiau žvilgsnį į paveikslą, kuris atrodė toks artimas širdžiai ir šyptelėjau pati sau.

Niekada nemaniau, jog menas man, kada nors, atrodys, kaip vienas iš svarbesnių dalykų gyvenime. Už šį pasikeitimą labai turiu dėkoti vaikinui, kuris ėjo priešais mane, tvirtu žingsniu, kartas nuo karto savo nykščiu perbraukdamas per mano delno kraštus.

-Timai, - tariau ir vaikinas pažvelgė į mane, tačiau nesustojo.

-Ką?

-Žinai, ką man primena mūsų ši kelionė? – paklausiau ir jis papurtė galvą.

-Prašau, apšviesk, - šiek tiek prilėtino žingsnį, kad galėčiau pasivyti, ir man pasivijus apsikabino mane per pečius, tačiau mūsų pirštai vis tiek buvo susijungę. Jo žvilgsnis buvo sutelktas į mane.

-Esi matęs „Prieš saulėtekį“ filmą? – paklausiau.

-Labai gaila, bet taip, - palinksėjo ir aš susiraukiau.

-Nėra jau toks blogas tas filmas, - tariau apsimestinai įžeistu tonu, o vaikinas nusijuokė.

-Negaliu nepritarti, - Timas gūžtelėjo. –Bet man tikrai įdomu, kodėl tau ši kelionė primena tą filmą? – paklausė.

Gūžtelėjau.

-Žinau, kad mes tikrai nesam nepažįstami ir žinau, jog esam čia ilgiau nei vieną naktį, bet man kažkodėl viskas atsiduoda tokiu jausmu, kurį jaučiau, kai žiūrėjau tą filmą patį pirmą kartą...

-Nežinau, kas blogiau, - tarė Timas po kiek laiko. –Ar tai, kad žiūrėjai tą filmą daugiau nei vieną kartą, ar tai, jog aš tau primenu tą pasipūtėlį veikėją, kurio vardo net negaliu prisiminti, - nusijuokė vaikinas.