Mano Randai ir Timas

21.

Išsiunčiau prašymus stoti į tris universitetus. Du į Prancūziją, o kitą į Airiją. Kartu su Relise atšvenčiau Naujuosius. Ir toliau aktyviai lankiau teatrą. Vaikščiojau į pokalbius su psichologe. Košmarai išnyko, mano savijauta pagerėjo. Ryte atsikėlus, pirma mintis buvo, jog noriu kavos, o ne mirti.

„-Tai didžiulė pažanga.“ – kartojo man Sonija. Ėmiau ja tikėti. Ir tai iš tikrųjų pakeitė mano įprastą mąstymą.

Cecilija vis dar nesugebėjo pasakyti Trevisui, jog yra nėščia, tai pasakė tik tėvams, kurie viską suprato ir patarė vaiką pasilikti. Mergina jau ėjo iš proto planuodama savo ateitį, tik nustodavo kalbėti, kai netyčia tema priklysdavo prie Treviso. Tada ateitis baigdavosi ir ji sugrįždavo į realybę. Nežinau kodėl, bet draugė delsė pasakyti tiesą savo mylimąjam.

Timas jau mėnesį su trupučiu švarus. Jis taip pat išsiuntinėjo prašymus stoti į universitetus. Tiksliau išsiuntė vieną. Į Niujorką. Labai džiaugiausi dėl vaikino pasirinkimo. Jis taip pat. Lygiai taip pat džiaugėsi ir dėl išsiuntinėtų savo vaizdo įrašų režisieriams, ieškantiems aktorių savo filmams.

Natanielis vis dažniau rodydavosi pas mus namuose, o tai man atrodė labai gražu. Mane džiugino mintis, jog Relisė vėl ėmė būti ta pačia Relise, kurią paskutinį kart prisimenu, kai dar jos sužadėtinis buvo gyvas. Ji vėl ėmė laisvu laiku tapyti.

-Tau viskas gerai? – paklausė Cecilija. Jos plaukai buvo pusiau sukelti, pusiau palaidi, oda švytėjo,  o akyse dar nebuvau mačiusi tiek džiaugsmo.

-Aha, - atsakiau ir palinksėjau.

-Klausiau, kaip jautiesi artėjant pirmiems pasirodymams?

Tiesa, kitos savaitės penktadienį mūsų teatras jau rengė pirmąjį pasirodymą. Nežinojau, ką daryti su savo jauduliu, tad apie tai stengiaus kuo mažiau galvoti.

-Jaudinuosi, - atsakiau, o mergina susiraukė.

-Ir?

-Labai jaudinuosi, - papūčiau lūpas.

Cecilija nusijuokė.

-Aš negaliu sulaukti, nes pirmas pasirodymas visad būna ypatingas,- ji patrynė rankas iš džiaugsmo.

-Kodėl ypatingas?

-Nes pirmas kartas ir per pirmąjį spektaklį dažniausiai susidomi tie verslininkai, kurie po to investuoja į mūsų pasirodymus kituose miestuose.

Palinksėjau ir žvilgtelėjau į laikrodį ant draugės stalo.

-Aš jau turėčiau eiti, - tariau ir atsistojau.

-Aha, palydėsiu iki durų, - pranešė. –Žinai, ką prisiminiau? – ji atsiduso.

-Ką?

-Aš galvojau apie visų pasibuvimą po pirmojo pasirodymo, pas ką nors namuose, - Cecilija tarė užtikrintai.

-Jeigu, kas nors sutiks įsileisti dvidešimt žmonių į savo namus, tada kodėl ne? – gūžtelėjau. Apkabinau draugę ir atsisveikinusi išskubėjau pro duris.

Per maždaug dešimt minučių turėjau atsirasti savo namuose, o tada susitikti su Timu muziejuje. Pažvelgiau į savo rankinį laikrodį ant riešo ir sunkiai atsidusau. Jau buvo tamsu, gatvės apšviestos blausios šviesos atrodė lyg iš siaubo filmo. Kelios mašinos kartas nuo karto pralenkdavo mane, vis priversdamos mane, kišenėje suspausti raktus tarp krumplių.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau Timo numerį.

-Klausau?

-Aš labai vėluosiu, - tariau ir kitame gale išgirdau tylą.