Mano Randai ir Timas

31.

Vakare išėjau pasivaikščioti, nes negalėjau tverti laimingų veidų, besisukiojančių namuose. Net nepajutau, kaip kojos mane nuvedė į miesto centrą, kur buvo visai nedaug žmonių. Prisėdau prie fontano ir kelias akimirkas skendau savo mintyse. Kartas nuo karto pro mane praeidavo vienas ar kitas žmogus, bet veiksmo čia trūko. Norėjosi daugiau šurmulio, veiksmo ir garso. Bet niekas nevyko.

Lygiai taip pat jaučiausi viduje. Norėjau veiksmo, jausmų, bet niekas nevyko ir tai mane pykdė.

Net nepajutau, kaip mano kojos ėmė nešti link Timo darbovietės, netrukus jau stovėjau prie baro ir teiravausi padavėjos ar jis šiandien dirbo.

-Jis ką tik baigė pamainą, turėtų išeit bet kuriuo mome... – tuo metu pro personalo duris išėjo Timas. Mane pastebėjęs nusuko žvilgsnį ir išskubėjo pro pagrindines lauko duris.

-Timai! – nusivijau vaikiną.

-Ko nori, Adela? – sunkiai atsiduso vaikinas, kai pagavusi jį už rankos sustabdžiau. Jo veidą tik šiek tiek apšvietė lempos šviesa, kuri sklido nuo žibinto, pakabinto virš kavinės įėjimo.

-Ar galim pasikalbėt? – paklausiau.

-Prieš tai nenorėjai kalbėtis, tik šaukei, -jis gūžtelėjo ir suskišo rankas į juodų džinsų kišenes. Ant jo veido krito garbanos.

-Atleisk, Timai, neturėjau to išlieti ant tavęs ar kieno kito, - papurčiau galvą ir pasitryniau kaktą. -Atleisk.

-Žinok tikrai, neturiu noro klausyt tavo pasiteisinimų, ypač, kai ne tu viena turi blogų dienų, Ade, - jis kelis kartus sumirksėjo ir pažvelgė į mane.

Nežinojau, ką sakyti, nors norėjau pasakyt tiek daug vienu metu. Pridėjau ranką prie ausies, apsimečiau, jog skambinu.

-Brrrr, brrrrr, - tariau ir su viltimi žiūrėjau į juodaplaukį, kuris tik papurtė galvą. –Atsiliepk! – sušukau. Vaikinas sunkiai atsiduso ir pakartojo mano judesį.

-Klausau?

-Pameni, kai pasakojau apie Haimoną?

-Taip.

-Tai buvo Timas. Haimonas yra Timas. Man nereikia jokio Haimono, kuris yra dar labiau pagražinta Timo versija. Timas yra tai, ko man reikia. Man reikia, jog jis būtų šalia, mane apkabintų, kad atleistų ir nepyktų, jog prisakiau skaudžių ir man, ir jam dalykų. Timas yra žmogus, kuris mano mintyse karaliauja jau ilgą laiką, bet niekad nemaniau, jog norėsiu ištarti tai garsiai. Timas yra beprotiškai žavus, keistas, talentingas ir seksualus. Jis man patinka, nesvarbu, koks suknistas ir nespalvotas būtų jo gyvenimas, jis man atrodo ypatingas ir noriu būti jo gyvenimo dalimi. Be galo noriu būti jo gyvenimo dalimi. Noriu jį priglausti ir pabučiuoti, nes nežinau, kaip kitaip galėčiau išreikšt jausmus, kurie dabar verda manyje, - greitai išpyliau ir giliai kvėpavau, nes pritrūkau oro.

Netrukus garbanius prisitraukė mane ir sujungė mūsų lūpas. Jo rankos keliavo mano nugara, o maniškės tyrinėjo jo veidą ir įsisuko į tas beprotiškai švelnias garbanas.

-Turiu pasakyt ir aš kai ką, - tarė vaikinas atrėmęs savo kaktą į manąją, kai nutraukė bučinį. –Aš taip ilgai galvojau, kaip tau pasakyt, ką tu išpylei čia per trisdešimt sekundžių, - abu nusijuokėm. –Tu man be galo patinki, Adela, nežinau, kaip dar to nepastebėjai...

X

Mano delnas Timo delne, abu ėjome tyloje, tačiau abu besišypsodami ir apgalvodami, kas ką tik nutiko tamsiame skersgatvyje.

Pažvelgiau į vaikiną, kuris tuo metu persibraukė ranka per plaukus, besiruošdamas kažką sakyti.

-Žinai, visą tą laiką galvojau, jog tu man nieko nejauti, - tariau ir juodaplaukis pažvelgė į mane. Nusukau žvilgsnį į takelį, kuriuo ėjome. –Lygiai taip pat mąsčiau, jog aš nejaučiu nieko tau, - gūžtelėjau.

-Kodėl?

-Bandžiau save nuteikt, kad man to nereikia ir kad nenoriu sugadint mūsų draugų statuso, nes iš tiesų esi vienas iš geriausių draugų, kokius esu turėjus, - papurčiau galvą. –Nenorėjau to sugadinti, atskleisdama, kad jaučiu kažką daugiau.

-Bet kaip paaiškinai visus tuos „silpnumo momentus“?

-Taip ir paaiškinau, - atsidusau. –Tai, mano manymu, buvo silpnumo momentai.

Keletą akimirkų tylėjome. Miestas buvo ištuštėjęs ir nurimęs. Jau buvo šiek tiek po komendanto valandos. Nejučia pajutau galvos skausmą užlplūstant mane.

-Bet tiesa ta, kad net būnant įsimylėjus, galima būt geriausiais draugais, - tariau ir Timas sustojęs prisitraukė mane į savo glėbį. Jo veide mačiau paslaptingą šypsenėlę, o jo akys žibėjo. Jis apsuko mano vieną garbaną aplink savo pirštą.

-Įsimylėjus? – pakėlė antakius, bet iš jo veido šypsena nedingo, tik platėjo.

-Įsimylėjus, - palinksėjau ir pasistiebiau, kad galėčiau pabučiuoti vaikiną.

X

-Girdi? – paklausė Timas ir parodė, jog pabūtumėm tyliai. Iš kažkokio naktinio baro grojo man nepažįstama melodija. Palinksėjau.

Garbanius prisitraukė mane, apkabino per liemenį ir sunėrė mūsų pirštus. Ėmėm suktis tos melodijos ritmu, besijuokdami, tuščioje gatvėje. Laikas tarytum sustojo. Mes buvome visos visatos viduryje, kur laikas, kiti žmonės ir niekas kitas neagzistavo. Čia buvome tik mes ir ta melodija.

Timas apsuko mane ir apkabino iš už nugaros. Panardino savo veidą man į kaklą ir toliau judėjo. Šypsojausi Timui, mėnuliui, gatvei, sau, dangui. Buvau laiminga ir nenorėjau, jog tai pasibaigtų. Norėjau būti toje akimirkoje visą likusį gyvenimą.

Tačiau daina baigėsi, Timas atsuko mane į save. Staiga vėl grįžome į Vinčesterio pustuštę gatvę. Stebėjau jo akis, o jis mąnasias, tačiau toji akimirka nebegrįžo.

xxxx

pasiekėm #1 mystery kategorijoje. labai jums ačiū❤️