Mano Randai ir Timas

19.

-Atgal į Vinčesterį? – paklausiau.  Timas gūžtelėjo.

-Jeigu nori, - tarė.

-Nenoriu. Bet man rytoj į darbą, - atsakiau ir jis linktelėjo.

Važiavome tyloje, abu su savo mintimis. Nenustojau galvoti apie tai, ką pasakojo vaikinas.

-Timai, prašau, jeigu vėl jausies blogai, pasakyk man, kalbėk su manim, - tariau ir jis linktelėjo.

-Pasistengsiu.

-Prašau, - pakartojau.

Kai Timas sustojo prie mano namų, neskubėjau išlipti iš automobilio. Pasisukau į vaikiną, o šis į mane.

-Aš nebepykstu, Timai, - tariau. –Bet vis tiek noriu žinoti... – nutilau, nes nesugebėjau pabaigti sakinio.

-Aš suprantu, - jis palinksėjo. Jo akys keliavo mano veidu. Netrukus jis prisitraukė mane ir smarkiai pabučiavo. Taip paskendę akimirkoj išbuvom daugiau nei penkioliką minučių, iki tol, kol jau sėdėjau apsižergusi vaikiną.

Atsitraukiau.

-Jau turėčiau eiti, - tariau.

-Tuėtum eiti, - jis pritarė.

-Tai gal jau ir eisiu, - sušnabždėjau. Atidariusi jo durelės šiaip ne taip išlipau iš automobilio, o vaikinas man padavė mano rankinę. Pasiėmiau ją ir uždariau automobilio dureles.

-Iki, Adela, - Timas šyptelėjo.

X

-Atrodai pavargusi, - tarė psichologė ir aš sunkiai atsidusau.

-Paskutines kelias naktis nemiegojau normaliai,  - paaiškinau ir ji palinksėjo.

-Ar gali įvardinti priežastį, kodėl negali užmigti? –Sonija paklausė.

-Košmarai, įvairios įkyrios mintys.

-Papasakok, kas nutiko per tą laiką, kol nesimatėm.

Pasitryniau kaktą. Senai nesilankiau pas Soniją. Per tą laiką sužinojau apie Timą, kelis kartus pasikartojo košmaras, kai atsibundu degančiame Relisės name, Vinčesteryje serijinis žudikas įsisiautėjo, paskelbta komendanto valanda.

-Pamenat Timą, apie kurį pasakojau? – paklausiau ir moteris palinksėjo.

-Paskutinį kartą, kai apie jį kalbėjome sakei, jog nebendravote apie savaitę, - ji tarė ir aš palinksėjau.

-Mes susitaikėm. Jis atsiprašė dėl to, jog mane paliko vieną tą naktį. Be to, - giliai įkvėpiau ir atsidusau. Net man sunku tai pasakyti, neįsivaizduoju, kaip sunku tai padaryti turėjo būti vaikinui. –Sužinojau, jog jis vartojo.

-Narkotikus? – pakėlė antakius psichologė. Palinksėjau.

-Jis sakė, jog yra vartojęs anksčiau, vienuoliktoj klasėj. Po mokyklos metė. Prieš kelias savaitės vėl palūžo...

-Tu dėl jo jaudiniesi?

-Tame ir yra esmė, - pasikasiau pakaušį. –Nežinau. Iš vienos pusės man skauda matyti jį tokį, o iš kitos pusės jaučiu lyg tai jam padėtų pabėgti nuo mamos ligos.

-Bet yra kitų būdų, - Sonija įdėmiai mane stebėjo.

-Aš tai suprantu, - palinksėjau. –Bet nemanau, jog jis supranta.

-O ką Timas tau sakė, kai prisipažino, jog vartojo?

-Jog to nebedarys, - atsakiau.

-Tu juo tiki?