Mano Randai ir Timas

17.

-Kodėl nemiegi? – paklausiau, kai nusileidau laiptais apačion vidury nakties ir išvydau Timą geriant kavą svetainėje.

-Niekaip negalėjau užmigti.

-Tad taisai padėtį su kava? – paklausiau ir parodžiau į vaikino puodelį.

Jis nusijuokė ir palinksėjęs pažvelgė į mane.

-Kas neduoda tau ramybės? – pasirėmiau ranka galvą ir įsistebeilijau į Timą. Jo akys keliavo nuo lango, link manęs, prie puodelio ir taip vis pirmyn ir atgal, niekaip nesustojo ties vienu objektu.

-Nežinau, - jis papurtė galvą.

-Palinksėjau.

-Tikrai?

-Taip.

-Juk žinai, kad gali man sakyti bet ką? – pakėliau antakius ir juodaplaukio žvilgsnis trumpam sustojo ties manimi.

-Žinau, Adela, - palinksėjo ir nusišypsojo raminančia šypsena.

-Puiku, - atsistojau ir apėjusi stalą apsikabinau vaikiną. Jis apkabino mane atgal. Kelias akimirkas taip kvėpavome vienas kitu, kol galiausiai aš atsiraukiau. – Einu miegoti,  - pranešiau. –Jeigu nori, bet kada gali prisijungti.

Jis palinksėjo.

-Manau dar nueisiu parūkyti, - tarė keistu tonu.

Linktelėjau ir nupėdinau į antrą aukštą. Kritusi į lovą ėmiau galvoti, kas ką tik nutiko ir kodėl taip greitai Timas atšalo. Ar kažką pasakiau? Ar kažką padariau?

X

Per kelias dienas mano sveikata pagerėjo, netrukus vėl grįžau į darbą ir turėjau dieninę pamainą. Šiandien dirbau viena pati. Tiesą sakant, šio stovėjimo prie prekystalio ir savo mėgiamos knygos skaitymo negalėčiau pavadinti darbu. Žmonių nebuvo, o ta parduotuvėlė buvo mano mažas pasaulėlis, kuriame buvau užsidariusi.

Per patefoną skambėjo soulas, o aš net nepastebėjau, kaip greitai tirpo mano knygos puslapiai. Kava jau buvo aštalusi. Nuėjau į prieškambarį užsikaisti virdulio, o parėjusi į pagrindinę salę prieš save išvydau stovintį Timą.

-Labas, - šyptelėjo.

Buvau nustebusi. Be to, jog po Helovyno nakties pas mane mes nei kalbėjomes, nei matemės, man buvo keista dabar čia jį matyti. Jaučiausi įžeista, nes nežinojau, ką padariau ir kodėl vaikinas taip šaltai į mane reagavo. Aš bandžiau megzti pokalbį, tačiau jis greit nutrūkdavo.

-Labas, - atsakiau ir pasiėmiau knygą į rankas, vėl pradėjau toliau skaityti lyg jo čia nė nebūtų.

-Adela, - jis atsiduso.

Pakėliau antakius ir nuleidau knygą.

-Taip?

-Kas tau? – Timas persibraukė ranka per plaukus ir pasirėmė į prekystalį. Jis atrodė kitoks. Kažkuo kitoks. Bet negalėjau suprasti, kas skyrėsi.

-Kas man? – paklausiau įsižeidusi.

-Taip, - palinksėjo. –Kas tau? Prašau, apšviesk, nes aš nesuprantu.

Prunkštelėjau ir pasidėjau knygą šalia kasos aparato.

-Ateini į namus, kalbi iš širdies, bučiuoji, būni šiltas, draugiškas ir atviras, o tada išeini parūkyt ir nebegrįžti, o po to, kelias dienas nenori bendrauti, - supyliau ir pakėliau antakius. –Taip, Adela, kas vyksta su tavim? – pamėgdžiojau tamsiaplaukį, kuris dabar susiraukęs stebėjo mane.

Jis pastūmė kavos padėkliuką su dvėjomis kavomis.

-Atnešiau tau, - tarė paprastai.

-Gali pasiimti kavą ir eiti, nes neturiu nuotaikos šiandien su tavimi kalbėt, Timai, - papurčiau galvą ir apsisukusi grįžau į prieškambarį, užsipilt savo arbatos.