Mano Randai ir Timas

41.

-Kaip nebedalyvaus? – ji susiraukė. –Į turą išvažiuojame rytoj!

 -Jam nutiko nelaimė šeimoje, - papurčiau galvą ir sunkiai atsidusau.

-Ak, vargšas vaikis,  - ji pasirėmė į pianiną ir atlošė galvą, galvodama. –Gerai. Koks mūsų planas?

-Galit paimti kažką iš  atsarginių veikėjų, juk Tomas moka visus žodžius, - tariau gūžtelėdama.

-Gerai, sugalvosim, reikia tada bent kartą pasirepetuoti su juo. Bet tai turėsim jau padaryti Londone, - Ferina sunkiai atsiduso. –Ai, kaip negerai, - papurtė galvą.

-Atleiskit, - tariau ir moteris pažvelgė į mane. 

-Tu neturi už ką atsiprašinėti, - ji papurtė galvą. –O dabar eik, esu tikra, kad Timui tavęs reikia, - ji patapšnojo man per petį. –Ir perduok jam, kad man labai gaila, jog jis negali būti su mumis.

Linktelėjau ir išskubėjau iš teatro. Ėjau namo ir jutau, kaip viskas greit išsilies per kraštus. Tiek daug emocijų nebuvau ragavusi jau ilgą laiką. Išsitraukiau telefoną ir susiradusi Timo kontaktą, paspaudžiau „skambinti“.

-Klausau? – jo balsas buvo tolimas ir atrodė pridusintas.

-Kaip tu?

-Nebepyksti? – dabar jau jaučiau nuo jo sklindantį pyktį.

-Aš noriu tau padėt, Timai.

-Sakydama, kad tau rūpiu, o tada šaipydamasi iš manęs ir vėliau palikdama? Kur gi ne.

-Užsičiaupk, nesupranti ką šneki, Timai.

-Paaiškink man tada, ką tu man sakei tądien, - mano skruostais vėl ėmė riedėti ašaros.

-Tu mane taip pat įskaudinai, tik to nesuprasdamas, - tariau. –Aš noriu tau padėti, noriu, kad tau būtų geriau. Kad mums nebereiktų susidurti su tokiais dalykais...

-Atvažiuok, prašau.

X

-Sveika, Adela, - sunkiai nusišypsojo Arieta, Timo mama, vos atvėrusi duris. Iš jos veido ir būsenos supratau, jog ji jau žino. –Džiugu, kad atvažiavai. Jam dabar ypač reikia tavęs, net jei bando atstumt.

-Aš atsiprašau, kad jums nepasakiau, jog kažkas panašaus gali įvykti, - tariau sunkiai kvėpuodama.

-Nieko tokio, mes ir patys žinojom, tik nepastebėjom, - ji apkabino mane ir paglostė nugarą.

Netrukus jau lipau laiptais aukštyn ir priėjusi Timo kambario duris, tyliai kelis kartus pabeldžiau. Kai išgirdau trumpą atsakymą, įėjau vidun. Vaikinas gulėjo susirietęs, prisitraukęs prie savę kojas ir nusisukęs nuo durų pusės.

-Timi... – priėjau prie garbaniaus ir atsiguliau šalia jo. Apkabinau ir švelniai pabučiavau į jo petį. 

-Aš pasakiau, Ade, - jis tarė tyliai. 

-Žinau.

-Ar tu laiminga?

Nežinojau, ką atsakyti. 

-Džiaugiuosi, kad tai padarei, bet nesu laiminga. Esu pasibaisėjusi tavo mintimis, - Timas apsisuko, jog matytų mane. 

-Jos mane žudė, Ade, nežinojau, ką daryt, - jo akyse mačiau susikaupusias ašaras. 

Sunkiai atsidusau ir pabučiavau vaikiną. 

-Aš buvau čia, - tariau. –Galėjai man pasakyti viską, galėjai verkti prie manęs ir kartu, galėjai išsišaukt. Galėjai daryt bet ką, bet tik ne tai.

-Atleisk, - jo pirštai buvo mano plaukuose. Jis prisiartino ir pabučiavo mane dar kartą. –Prašau, atleisk.

Linktelėjau. Nebejutau pykčio vaikinui, bet jo žodžiai, pasakyti kavinėje, vis dar sukosi mano galvoje, todėl tik norėjau jį nuraminti, jog viskas gerai, kad jis nesugavotų pavartoti dar kartą iš nevilties.

-Aš rytoj išvažiuoju, - sušnabždėjau. Jo akys tyrinėjo mane.

-Pranešei Ferinai?

-Pasakiau, jog tau nelaimė šeimoje. Nežinojau ar norėjai sakyt tiesą.

-Gerai.

-Gerai.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

-Timai? 

-Taip?

-Londone yra puiki reabilitacija vartojantiems... – nedrąsiai pažvelgiau į garbanių, kuris stebėjo mane.

-Žinau. Rytoj išvažiuoju.

Žinojau, jog jam tai padės, tačiau kažkodėl vis tiek pajutau skaudulį širdyje, kad išsiskirsim. Sukandau lūpą, kad pajausčiau skausmą.

-Man bus sunku be tavęs, - tai ištarus, Timas susiraukė.

-Nebenusišnekėk, esi puiki aktorė, susitvarkysi ir be manęs, - jis perbraukė prštų galais man per žandikaulio liniją. –Pasiilgsiu tavęs.

Šyptelėjau liūdnai.

-Aš irgi tavęs pasiilgsiu, Timi, - po šio sakinio stojo tyla, kurią nutraukiau pati po kelių akimirkų. –Kada grįši?

-Tėtis sakė, jog priklausys nuo to, kaip eisis gydimas. Ir kokiu požiūriu ten važiuosiu pats... Turėčiau grįžti iki liepos.

Man suspaudė širdies plotą. Iki liepos? Tai juk du mėnesiai.

-O ar bus galima tave aplankyt?

-Taip, bet aš nenoriu, jog ten važiuotum, - jis papaurtė galvą rimtai. 

-Ką?

-Nenoriu, kad ten mane lankytum, Ade.

X

Pabudau, kai besileidžianti saulė nutvieskė Timo kambarį spinduliais. Garbanius miegojo ramiai. Gerklėje jaučiau ašarų gumulą. Norėjau klykti ir verkti, tačiau turėjau laikytis dėl jo. Čia esu dėl jo. Kaip, kad jis buvo dėl manęs.

Dabar Timas atrodė saugus, o tai mane ramino.

-Myliu tave, Timai, -tariau tyliai ir išsliūkinau iš jo kambario. Uždariusi duris, lengviau atsidusau ir ėmiau verkti. Atrodė, tarsi būčiau atsisveikinusi visam laikui, tačiau žinojau, kad pasimatysim liepą.

Tą vakarą gyvenimas atrodė nepalankus man. Skaudėjo širdį, kad negalėjau pasilikti ir rūpintis vaikinu, kurį taip be proto mylėjau. Saulė nutvieskė kelią, kuriuo važiavau namo. Važiavau tyloje, susikoncentravusi ties savo mintimis. 

Viskas klostėsi taip šauniai ir tada štai tau staigmena lyg iš giedro dangaus, griaunanti ryšius, skaudinanti jausmus ir leidžianti paragauti liūdesio skonio.

xxxx

ačiū, kad skaitot❤️