Mano Randai ir Timas

39.

Gulėjau ant pledo apsikabinusi Timą. Jaučiau, kad grimztu į miegą, bet tuo pačiu metu girdėjau viską, kas vyksta aplink.

Paukščiai čirpė, jūra ošė. 

-Timai?

-Adela?

-Jaučiuos be galo laiminga, - tariau, priversdama vaikiną sukikenti.

-Papasakok man kodėl, prašau.

Atsimerkiau ir atsitraukusi nuo vaikino, atsiguliau ant nugaros ir įsistebeilijau į slenkančius debesis. 

-Sunku apsakyti. Esu prie jūros, - iškėliau rankas į dangų. –Kartu su tavimi, - nuleidau rankas ir pažvelgiau į Timą, kuris pasirėmęs alkūnėmis stebėjo mane. –Jaučiuosi ypatinga.

Priartėjau prie garbaniaus ir švelniai pabučiavau jį. Per kūną nuvilnijo karščio banga, kai atmintin sugrįžo penktadienio nakties prisiminimai. Nejučia suvirpėjau.

-Tau šalta? – pasiteiravo vaikinas, nutraukęs bučinį. Prikandau lūpą ir pažvelgusi tiesiai vaikinui į akis, papurčiau galvą.

-Ne.

Timas nusišypsojo ir nusėjo mano visą veidą bučinukais, mane prajuokindamas. 

-Timai! – sušukau nusijuokdama, kai jis laikė mano skruostus ir vis kartojo tą patį veiksmą.

-Ak, tu moki ir gražiau, - tarė jis prisimerkęs ir nusišypsojęs savo paslaptinga šypsenėle.

-Timai, - mano akys išsiplėtė, bet po to sekė mūsų abiejų juokas. Apsikabinau vaikiną per kaklą ir panardinau savo rankas jo plaukuose.

-Adela?

-Timai?

-Myliu tave, Ade, -jis tarė, įdėmiai stebėdamas mano reakciją. Trumpam mano širdis nustojo plakti ir aš sutrikau. Bet netrukus perkračiusi kiekvieną žodį mintyse, plačiai nusišypsojau.

-Aš taip pat tave myliu, Timai, - sušnabždėjau. Tamsiaplaukio veidas pasikeitė. Anksčiau jame mačiau susirūpinimo, įsitikinimo trūkumo kupiną veidą, bet man ištarus tuos šešis žodžius, jo veide pasirodė dižiulė šypsena, susirūpinimo nebeliko ir jis buvo įsitikinęs savo žodžiais visais dviem šimtais procentų.

-Kokias tris sekundės maniau, kad tavo atsakymas bus netoks, kokio tikėjausi, - jis nusijuokė, prieš sujugdamas mūsų lūpas bučiniui.

X

Saulė jau buvo nusileidusi, kartu su Timu, vienas šalia kito, pėdinome link automobilių aikštelės, tuo pačiu takeliu, kuriuo atėjome. 

Grynas oras tyvuliavo mano plaučiuose. Jau buvau pasiilgusi tokio nuostabaus oro ir jausmo, kad gamta jau pabudo.

-Adela?

-Taip? – pažvelgiau į Timą, kuris stebėjo mane.

-Ar jautei kažką, kai mes susitikom? – paklausė. Šyptelėjau.

-Nežinojau, kad esi toks romantikas...

-Ne, - nusijuokė garbanius. –Man įdomu, kada supratai, jog vis dėlto jauti kažką daugiau nei...

-To nesupratau be galo ilgai,- papurčiau galvą ir papūčiau lūpas. –Dabar, kai kartais nukeliauju mintimis į vasaros pabaigą, rudens pradžią, pamatau, kad mes iš tiesų vienas kitam rodėm kažkokius ženklus. 

-Bet abu jų nesupratom, - papurtęs galvą nusijuokė vaikinas.

-Būtent.

-Mano draugai sakė iš anksto, vos tave pamatę vakarėlyje, kad turėčiau judėti pirmyn, - jis prikando lūpą.