Mano Randai ir Timas

11.

Nė nepastebėjau, kaip prabėgo kelios savaitės, ir rugsėjis jau ėjo į pabaigą. Pradėjau ieškoti universitetų Europoje ir galvojau apie galimus pasirinkimus. Su Beka radome nuostabią naują knygyno pardavėją. Su teatru pradėjome repeticijas spektakliui. Relisė ėmė vis dažniau susitikinėti su Natanieliu, todėl man būdavo lengviau išsmukti susitikti su Timu, kuris paskutiniu metu dažnai mane vesdavosi į vakarėlius, kur viename iš jų supažindino su savo keliais draugais, kurie šiltai priėmė mane į savo nedidelį ratelį. Feliksas pradėjo savo antrus metus mokykloje. Serijinis žudikas, palikęs dar kelis lavonus, dingo. Visi ėmė galvoti, jog jis nebesugrįš ir miestas vėl atsipalaidavo.

Mano ir Timo bendravimas šiek tiek pasikeitė. Nors pažinojome vienas kitą tik mėnesį su truputėliu, vienas kitu be galo pasitikėjome ir elgėmės taip lyg jau būtumėm pažįstami ilgą laiką.

Gulėjome ant pledo, mūsų vietelėje. Aš skaičiau knygą, o vaikinas mokėsi savo rolės žodžius. Pajaučiau skausmą virš dešiniosios akies, stipriai susiraukiau lyg tai būtų padėję jo atsikratyti.

-Nenoriu tavęs trukdyti, - pertraukiau garbanių ir šis pažvelgė į mane. –Ar turi vandens? – paklausiau.

-Neturiu vandens, bet turiu kolos, - tarė, iš kurpinės ištraukdamas pusiau nugertą limonado buteliuką.

-Dėkui, - šyptelėjau ir Timas linktelėjo.

-Ar vėl skauda galvą? – susiraukęs paklausė, kai iš savo kuprinės išsitraukiau vaistus.

-Aha, -atsakiau ir pasitryniau kaktą.

-Ar sakei apie tai tetai?

Pažvelgiau į juodaplaukį, o šis rimtu žvilgsniu spitrijo į mane.

-Kodėl turėčiau sakyti? – prunkštelėjau.

-Tau labai dažnai ją skauda, - pradėjo sakyti Timas, tačiau neleidau jam baigti minties.

-Tai nieko rimto, - tariau. –Tikrai, - patapšnojau vaikinui per petį. –Ačiū, kad rūpinies, tačiau tai nėra rimta.

Timas atsiduso, žinodamas, kad mano nuomonės nepakeis. Linktelėjo ir sugrįžo prie eilučių kartojimosi.

Atsiguliau, įsitaisiau patogiai, atremdama galvą į savo kuprinę ir stebėjau vaikiną, skaitantį bei tokį ramų, koks būdavo tik kartais, po kelių cigarečių. Žandikaulis sukąstas, šviesiai rožinės lūpos šiek tiek pravertos. O tos nenusakomo gražumo žalios akys lekiojo per tekstą greitai.

-Man patinka tavo randai, - tarė Timas ir pažvelgė tiesiai man į akis. Pakėliau rankas ir laisvos megztinio rankovės nukrito, atskleisdamos didžiulius randus.

Timas pasidėjo į šalį scenarijų ir atsigulė šalia manęs. Paėmęs už vienos rankos pradėjo braukti pirštų galiukais per randus.

-Man jie patinka, nes jie visiškai kitokie, nei mano...

-Iš kur gavai savo? – paklausiau ir pakreipiau galvą taip, kad matyčiau Timą. Jo žalios akys keliavo mano dilbiu, o tada jis pažvelgė tiesiai man į akis.

-Kai buvau mažas patekau į autoavariją su tėčiu, - jo akyse tarsi sušmėžavo atsiminimas. –Vis dar negaliu patikėti, kad abu ištrūkome gyvi, tėtis atsiėjo su galvos sutrenkimu ir keleta sulaužytų kaulų, o aš dabartiniu randu ant nugaros.

Linktelėjau.

-O kas nutiko tavo rankoms? – paklausė vaikinas ir nusibraukė kelias sruogas nuo veido.

-Padegiau namą, - atsakiau ir vaikinas prunkštelėjo.

-Man patinka tavo humoro jausmas.

-Aš nejuokavau, - papurčiau galvą.

Timas pažvelgė į mane rimtai ir susiraukė.

-Tu rimtai?

-Nežinau, - atsidusau. –Tos nakties nepamenu, dėl taip tariamos psichologinės traumos, bet sapnuoju apie tai, kaip aš esu dėl to kalta.

-Taigi, tu nesi įsitikinusi?

-Ne,- papurčiau galvą.

-Ir nėra liudininkų? – paklausė garbanius.

-Aš vienintelė liudininkė, nes kiti žmonės buvę su manimi tame name, tą vakarą, žuvo.

-Užjaučiu, - Timas supynė mūsų pirštus ir spustelėjo man delną.

X

-Kaip praėjo pasimatymas su Natanieliu? – paklausiau.

-Puikiai, - teta nusijuokė ir pakraipė pečius. –Jis man net siūlė pernakvoti pas jį.

Išplėčiau akis.

-Kodėl nepasilikai?

-Nes tu esi čia, Feliksas čia ir jums manęs reikia, - ji nusišypsojo ir priėjusi mane apsikabino.

-Juk supranti, kad nesu mažas vaikas ir tavo priežiūros man nereikia. Susitvarkyčiau su Feliksu ir viena, - patikinau tetą, o ji linktelėjo.

-Suprantu, - atsiduso ir atsitraukė nuo manęs. –Kitą sykį tau apie tai pranešiu ir tu man padėsi apsispręsti.

-Relise, - atsidusau. –Suprantu, jog tu jauti norą manimi rūpintis, tačiau aš nesu maža ir tavo namų nepadegsiu.

-Tai ne dėl to.

-Tada dėl ko? – paklausiau ir pažvelgiau į tetą.

-Aš bijau dėl tavo minčių, supranti, nei vienas nežinome, kas dedasi pas tave galvoje, - mačiau, jog ji kalba rimtai ir pirmą kart supratau, jog man reikėtų dažniau kalbėtis su šeima ir Relise. –Noriu žinoti, jog nepasidarysi sau nieko.

Pajutau akių kampučiuose besikaupiant ašaras.

-Relise...

-Nenoriu prarasti tavęs, kai praradau sužadėtinį ir tėvus. Jeigu prarasiu tave, prarasiu ir tavo mamą, o tada šitam pasaulį būsiu viena, - ji sukukčiojo.

Atsistojau nuo kėdės ir priėjau arčiau tetos. Stipriai ją apkabinau.

-Kad ir kaip kartais nekęsčiau savęs, - dabar kukčiojau ir aš. –Niekad nesugebėčiau pasidaryti sau nieko panašaus, - tariau ir mes abi paskendome ašarų liūne.- Be to, visad turėsi Feliksą.

-Myliu tave, Adela, - tarė teta man į plaukus. –Kaip savo vaiką myliu...

-Aš taip pat tave myliu, Relise...

X

Sėdėjome prie vakarienės stalo, kai suskambo namų telefonas. Man nespėjus atsistoti ir pakelti ragelio, tai padarė Relisė.

-Klausau? – tarė teta. –Klausau? – pakartojo ir susiraukė.

Galiausiai padėjo ragelį ir prisėdo atgal prie stalo.

-Kas čia buvo? – paklausiau.

-Kažkas paskambino ir sugalvojo, jog vis dėlto nenori kalbėt, - pavartė akis.

-Rimtai? – tariau. Prisiminiau, kai tai nutiko man. –Man irgi taip buvo knygyne.

-Turbūt tik vaikai žaidžia su telefonu knyga, - atsiduso.

Linktelėjau.

-Galbūt, - sušnabždėjau ir tikėjausi, jog tai buvo tiesa.

xxxx

labai ačiū už gražius žodžius praeitoje dalyje❤️