Mano Randai ir Timas

36.

Pavasaris įpusėjo. Vinčesterį aplankė spalvoti medžių žiedeliai, gatvėse žmonės buvo linksmesni, gyvesni. Spalvos vėl liejosi, kur tik pažvelgsi. Pažvelgiau į telefono ekraną ir sunkiai atsidusau. Nebuvo jokios galimybės, jog nevėluosiu susitikt su draugais.

Dar truputėlį pagreitinau savo žingsnius ir netrukus jau buvau prie namų.

-O, labas, Feli, - nusišypsojau vaikui ir abu sutrenkėme delnais. –Ką veiki?

-Mama, pažadėjo mane vežtis pas Natanielį, kad galėtumėm eit pažaist į parką su Dorotėja.

-Dorotėja? – pakėliau antakius. –Kas ji tokia?

-Mergaitė, gyvenanti priešais Natanielį su savo tėvais, - atsakė Felis ir šyptelėjo. 

-Tau ji patinka? – negalėjau sulaikyti šypsenos, kai pamačiau, jog berniuko skruostai ėmė dažytis raudonai.

-Ne, - atsakė greitai. –Aš bėgu padėt mamai, - sumalė ir nubėgo laiptais viršun.

Netrukus jau ir aš lipau laiptais. Man reikėjo, kuo greičiau persirengti. Eidama į savo kambarį sutikau Relisę.

-Kaip sėkėsi darbe? – paklausė ji, pasisveikinus.

-Puikiai, - palinksėjau. –Važiuojat pas Natanielį? 

-Aha, - ji palinksėjo ir pradėjo žingsniuot į savo kambarį. Nusekiau tetą. –Kraunu daiktus, kurių galėtų prireikt.

-Keliom dienom išvažiuojat? – susiraukiau.

-Vienai, - ji atsiduso sunkiai ir klestelėjo ant lovos, pavargusi. –Bet žinai, koks Felis nerangus.

Palinksėjau.

-Tai šiandien negrįšit?

-Ne, - papurtė galvą. –Tikiuosi grįžti rytoj, bet žinai, kaip būna...

Dar kart palinksėjau. Relisė atrodė pavargusi, tad mačiau, jog jai norėjosi laisvo laiko su žmonėmis, kurie ją daro laimingą. Natanielis ir Feliksas buvo puikus derinys, kuris tai padaryti padėjo. 

-Spėju Timas bus čia? – ji pakilnojo antakius ir tetos veide pasirodė šypsenėlė.

-Nežinau, - gūžtelėjau. –Nesikalbėjau su juo jau kelias dienas.

-Kodėl?

-Buvom abu labai užimti, jog vienintelis dalykas, kuo apsikeisdavom, buvo trys rytinės žinutės, - gūžtelėjau. 

-Tai šiandien atsigriebsit už visas tas dienas ir net ateinančias?

-Nemanau, - papurčiau galvą ir pasitryniau kaktą. –Šiandien susitiksim nevieni. Prie mūsų prisijungs Trevisas su Cecilija.

-Ak.

-Aha, - atsidusau ir pažvelgiau į tetą, kuri tyrinėjo mane žvilgsniu.

-Kodėl jaučiu, kad nenori niekur eiti? – paklausė Relisė.

-Nes nenoriu, - atsidusau. –Bet jeigu nenoriu vėluoti, jau turėčiau eiti, - priėjau prie tetos ir pakštelėjus jai į skurostą, palinkėjau sėkmės.

-Gerai pasibūkit, - mirktelėjau, o teta garsiai nusijuokė. 

X

Vos man priėjus prie baro, kuriame susitariame visi susitikti, žvelgusi į vidų pastebėjau, jog aš pirma. Atsidusau, kažkodėl nenustebau.

-Ade, - išgirdau savo vardą ir pasisukusi į tą pusę, iš kurios mane šaukė vyriškas balsas, plačiai nusišypsojau.

-Timai, - atsidusau iš palengvėjimo, kai mes stipriai apsikabinom. Be galo jo pasiilgau.