Mano Randai ir Timas

6.

-Gavau pagrindinį vaidmenį, - tariau, kai kartu su Relise ir Feliksu valgėme vakarienę.

-Ar juokauji? – Relisė pakėlė antakius. Papurčiau galvą ir ji pasilenkė, kad galėtų mane apsikabinti. –Sveikinu ir labai dėl tavęs džiaugiuosi...

-Ačiū, - nusišypsojau. Jeigu šiandien ryte nebūčiau jai prasitarusi apie skelbimą, turbūt nė nebūčiau ten nuėjusi. Relisė vis kartojo, jog aš turiu tai padaryti, kadangi turiu puikų talentą įsijausti į veikėjų amplua.

-Sveikinu, - nusišypsojo Felis.

-Ačiū, Feli, - pašiaušiau vaikiui plaukus ir šis nustūmė mano ranką.

-Rytoj, kai pasakysi seneliams, jie apsidžiaugs, jog grįžai prie dalykų, kurie tave darė laimingą prieš... viską, - teta keletą kartų greitai sumirksėjo, bet galiausiai jos veidą vėl papuošė šypsena.

X

-Štai knyga, kurios norėjai, - Timas iš kuprinės išsitraukė knygą ir padavė ją man.

-Ačiū, - šyptelėjau ir įkišau ją į savo kuprinę.

-Kas gero tavo gyvenime? - paklausė, prisidegė cigaretę ir atsirėmė viena ranka į žemę bei sutelkė savo dėmesį į mane.

-Psichologės užknisa, - pavarčiau akis, prisimindama šiandieninį savo apsilankymą.

-Psichologės, a? - pakėlė antakius Timas. -Niekada nesu buvęs pas vieną. Negaliu atsakyti.

Papurčiau galvą.

-Tau pasisekė, - atsidusau. Juodaplaukis pažvelgė į ežerą, o aš aukštyn. Šiandien debesuota, bet ganėtinai šilta.

-Šeštadienį vakare vyks renginys miesto centre, - tarė Timas.

-Kas per renginys?

-Kiekvienais metais Vinčesteris mėgsta palydėt vasarą su švente, - paaiškino vaikinas ir aš linktelėjau. -Norėtum eiti su manimi? - pažvelgė į mane ir paklausė.

Keletą akimirkų apgalvojau pasiūlymą.

-Gerai, - gūžtelėjau ir Timas šyptelėjo.

X

-Labai ilgai visur ieškojau šitos knygos, - Relisė tarė nustebus, kai išsitraukiau Timo paskolintą knygą. –Iš kur ją gavai? – ji stengėsi sutelkti dėmesį į kelią, tačiau negalėjo susikaupti.

-Man ją paskolino, - gūžtelėjo.

-Kas? – susiraukė ir pažvelgė į mane.

-Ar patikėtum jeigu pasakyčiau, jog tavo kaimynė? – pakėliau antakius ir prikandau lūpą.

Relisė nusijuokė ir surimtėjusi papurtė galvą.

-Ne.

-Na, tada ne tavo kaimynė, - gūžtelėjau ir teta pavartė akis.

-Supratau, nenori atsakyti, tad neklausinėsiu...

Šyptelėjau ir pagarsinau radiją, kad teta nebekalbėtų ir atsiverčiau pirmąjį knygos puslapį. Ant jo buvo priklijuotas lapelis.

„Nepyk, tačiau turėjau sužymėti vietas, kurių paaiškinimo norėčiau. Ačiū. T.“

Nusišypsojau ir pradėjau skaityti. Po maždaug valandos buvome pas senelius. Visą vakarą jie rūpinosi manimi, tarsi mažu vaiku ir pasakojo apie savo kelionė po Europą, į kurią dabar ir ruošėsi išvykti.

-Tavo tėtis labai nerimauja, jog mes neištversime tokios kelionės, - sukikeno močiutė ir papurtė galvą. –Vargšas vaikas, nesupranta, jog mes iš to gyvename.

Linktelėjau. Džiaugiausi, kad Relise buvo su manimi. Daugiausia seneliai kalbėjo su ja, dėl to, kartais galėjau išskristi ir neatsakinėti į klausimus. Nekantriai laukiau, kol mūsų apsilankymas baigsis ir galėsime važiuoti namo.

-Šiandien daug nekalbėjai, - pratarė tyliai teta, mums važiuojant tamsoje.

-Neturėjau noro – gūžtelėjau.

-Ji niekad neturi noro kalbėti su šitais seneliais, - savo pastebėjimus išdėstė Feliksas.

-Feli, - Relisė sudraudė. –Su tavimi dabar niekas nešenkėjo.

-Iš tiesų, jis sako tiesą, - gūžtelėjau ir šyptelėjau.

X

Kitą dieną praleidome parduotuvėse, ieškojome naujesnių interjero detalių, po to, kai po mūsų su Feliksu slėpynių sugriuvo spinta.

 -Ar norėsi eiti su manimi ir mano draugėmis į miesto šventę, ketvirtadienį? – paklausė Relisė ir pakėlė saldainių dėžutę su nuolaida bei pažvelgė klausiamu žvilgsniu.

-Šitie neskanūs, - papurčiau galvą ir padaviau tetai kitą dėžutę. Ji įmėtė ją į prekių vėžimėlį. –O apie miesto šventę nežinau, - tariau. Žinojau, jog sutikau eiti kartu su Timu, bet Relisė nieko nežino apie Timą. –Kas prižiūrės Feliksą?

-Jis pasiliks pas draugą, o jo tėvai bus namuose visą vakarą, tad dėl jo gali nesijaudinti.

Ir nesu tikra ar noriu, jog ji sužinotų apie Timą greitu metu.

-Kiekvienais metais Vinčesteris palydi vasarą su trenksmu, - pakilnojo antakius teta ir aš nusijuokiau.

-Neabejoju...

X

Penktadienio vakarą, po darbo, užėjau į kavinę, kurioje dirbo Timas. Atsisėdau prie staliuko, netoli įėjimo, nes tas, prie kurio sėdėjau anksčiau, buvo užimtas.

Atėjus padavėjai, tai pačiai, kuri dirbo anksčiau, kai čia buvau su Timu, pasiteiravau ar šiandien jis dirba.

-Dirba, - linktelėjo. –Tuoj pranešiu, kad atėjai. Ar norėsi dar kažko, šįkart iš meniu?  - pakėlė antakius.

-Juodos kavos su šlakeliu pieno, - šyptelėjau ir moteris tai užsirašiusi nuėjo link virtuvės.

Išsitraukiau knygą ir ėmiau skaityti. Netrukus buvo atnešta mano kava.

-Ačiū, - tariau nepakeldama akių nuo knygos.    

-Prašau, - išgirdau juodaplaukio balsą ir kaipmat pažvelgiau į žmogų, kuris dabar sėdėjo priešais mane. –Sveika, Adela, - nusišypsojo plačiai. Paskutinį kart jį mačiau taip besišypsant, kai žiūrėjo į statulas muziejuje.

-Labas, - nusišypsojau.

-Norėjai mane matyti? – permetė vieną ranką per kėdės atlošą.

-Norėjau paklausti dėl rytojaus, - tariau ir jis linktelėjo.

-Ir ką gi nori sužinoti?

Atsidusau. Nieko nenoriu sužinoti, tiesiog noriu pasikalbėti su vieninteliu žmogumi, kuris nėra mano teta.

-Nebesvarbu, - papurčiau galvą ir Timas susiraukė, tačiau tai greitai pakeitė šypseną.

-Na, tai tada iki pasimatymo? – atsistojo.

-Kada baigi pamainą? – paklausiau.

Jis pažvelgė į laikrodį ant savo riešo.

-Už lygiai trylikos minučių, - atsakė ir vėl pažvelgė į mane.

-Ar galėsim pasivaikščioti? – pasiteiravau ir tikėjausi, jog Timas neatsisakys.

-Žinoma.

xxxx

labai ačiū, kad skaitot🌼