Mano Randai ir Timas

46.

Sėdėjome traukinio kupė. Tiksliau aš sėdėjau, o ant minkšto suolelio priešais, gulėjo Timas. Jis pasikišęs vieną ranką po galva, skaitė knygą, kartas nuo karto perversdamas puslapius ir pažvelgdamas pro langą. Aš klausiau muzikos ir traukinio, riedančio bėgiais, susimaišiusių garsų. Stebėjau besikeičiančius vaizdus, nors ir nedaug kas matėsi, nes darėsi vis tamsiau.

-Gražu, ar ne? – prakalbo Timas. Išsiėmiau ausinukus ir pažvelgiau į vaikiną, kuris stebėjo mane.

-Labai, - atsidusau pavargusi. Jau buvome traukinyje, kuris turėjo mus nugabenti į įsimylėjelių miestą, Paryžių.

-Pavargai? – paklausė Timas ir aš palinksėjau. Jis padėjo knygą ant stalelio, kuris skyrė mus ir ištiesė rankas, parodydamas, kad ateičiau pas jį į glėbį. Pakilau nuo savo suolelio ir atsiguliau pas Timą. Ant suolelio buvo mažai vietos, todėl turėjom susispausti, bet aš nesiskundžiau, kadangi uodžiau Timo po skutimosi odekoloną ir jį patį. Pabučiavau vaikinui į kaklą ir užsimerkiau trumpam.

-Atvažiuosim po dviejų valandų, tad gali šiek tiek pamiegoti, - sušnabždėjo man į plaukus.

-Nenoriu miegoti, - atsakiau.

-Tada nemiegok, - sukikeno vakinas.

-Gerai, - tariau ir pakėliau galvą, kad mūsų akys būtų viename lygyje. Jo smaragdinės akys tyrinėjo mane. Mačiau meilę, džiaugsmą ir sumišimą jo akyse. Net po tiek laiko, dėl to, kad vyksta tarp mūsų, esu sumišusi ir aš. Bet tuo pačiu metu jaučiuosi gyva ir mylima. Džiaugiausi, kad Timas buvo mano gyvenime, nes jis man padėjo, o dabar aš padedu jam. Mes puiki komanda.

-Kas? – pakėlė antakius.

-Norėčiau, - prikandau lūpą, nes nežinojau, ko noriu.

-Ak, taip, - jis pakilnojo antakius ir paslaptingai nusišypsojo.

-Ne, ne to, - sukikenau.

-Nagi, Ade, nežinojau, kad tu tokia pašėlusi...

-Timai, - sušnypščiau. 

-Tik erzinu, Adela, - jis nusijuokė ir aš pavarčiau akis. Timas pakėlė ranką ir užgesino šviesą. Be jos dabar kupė buvo ganėtinai tamsu, bet vis dar gaėjau įmatyti garbaniaus veido bruožus. Paliečiau jo lūpas ir švelniai pabučiavau. Atsitraukusi vėl padėjau galvą ant Timo rankos ir prisitraukiau arti vaikino. Jis pašiurpo, nes mano iškvėpiamas oras vis atsitrenkdavo į jo kaklą.

-Kaip mane apibūdintum? – paklausiau, nubaidydama tylą.

-Tave apibūdinčiau tarsi aguoną, - tarė, o aš susiraukiau nusijuokdama. –Ššš, klausykis, - jis irgi nusijuokė. –Tu man asocijuojies su raudona spalva, nes savo nagus ėmei dažyti vis dažniau raudonai, - jis paėmė mano delną ir sunėrė mūsų pirštus. Mano nagai iš tiesų buvo raudoni. –O savyje tu nešiojiesi tiek dau ypatingų dalykų, kad aš kiekvieną kartą nustembu, - jis nusišypsojo meiliai žvelgdmas į mane. –Esi tyli, bet kai nori, gali atsiskleist ir pabert visus tuos dalykus laukan ir nustebinti net tik aplinkinius, bet ir save. Esi laisva ir nepriklausoma, nepriklausai niekam, nebesiklausai, ką sako aplinkiniai, ir tada sužydi.

Keletą akimirkų tylėjau. Mano smegenys bandė suprasti viską, ką pasakė vaikinas.

-Nesitikėjau to, - tariau tyliai, o Timas nusijuokė.

-Galėčiau dar kalbėti ir kalbėti, - jis papurtė galvą. –Bet dabar panorau išgirsti, kaip tu apibūdintum mane,  - jis perbrauke piršto galiuku man per lūpą ir palinko, taip, kad jo plaukai užkristų ant mano veido. Nusijuokiau ir pastūmiau vaikiną.

-Tu esi... keistas, be proto žavus, mokantis sudominti net ir didžiausiomis nesąmonėmis, kurias kalbi. Aplink save skleidi nepaaiškinamą jausmą, kuris traukia. Esi didžiausias savimyla, bet tuo pačiu metu, tau be galo rūpi kiti. Tave mylėti sunku, bet be proto gera, - pažvelgiau į Timą, kuris klausėsi įdėmiai. Jis nusišypsojo man. –Net, kai atrodė, kad viskas, ką turim, po truputį griūna, sugrįžus tau į glėbį, prisiminiau gerus momentus ir prisiminiau, ką reikšė būti šalia tavęs. Tave mylėti sunku, bet tai pats geriausias dalykas, kurį esu patyrusi, - pajutau riedant ašarą savo skruostu.

Timas pasilenkė ir nuvalė mano ašaras.

-Ačiū.

-Už ką? – sutrikau.

-Už tai, kad net, kai mylėti mane sunku, tu esi čia ir tai darai, - mačiau, kad jo akyse tvenkėsi ašaros, bet jis nusišypsojo plačiai ir prisiglaudė arčiau manęs.

X

Paryžius buvo šlapias, bet be galo gražus net ir naktį. Kadangi buvo vėlyva naktis, tą vakarą su Timu pasilikome savo viešbučio kambaryje, kuris buvo nuostabus. Turėjome kampinį balkoną ir vaizdą į nuostabaus grožio, senove alsuojančias gatves.

Atidariau balkono langą plačiai ir paskendau užuolaidų jūroje. Girdėjau, kaip atisdarė vonios kambario durys ir vėl užsidarė. Girdėjau, kaip garbanius paleido gražią ir lėtą dainą. Netrukus prie manęs, iš už nugaros, prisiglaudė Timas. Nuo jo šlapių plaukų varvėjo nedideli lašeliai ant mano palaidinės. 

-Tu šlapias, - tariau ir pabandžiau atsitraukti nuo vaikino, bet jis buvo stipriai mane apsikabinęs. Nusijuokiau, kai mes ėmėme lėtai judėti pagal muikos ritmą.

-Tu irgi tuoj būsi, - mirktelėjo, kai atsuko į save ir sunėrė mūsų delnus, o kitą ranką padėjo man ant liemens. Pakėliau antakius ir nusijuokiau. Atrėmiau galvą į Timo petį ir atsipalaidavau. Tiesą vaikinas sakė, netrukus ir aš buvau šlapia. Mes persikelėme šokti į balkoną. Vėsuma ant mūsų kūnų buvo gaivinanti, o lietus suteikė dar daugiau magijos šiam momentui, kai atrodė, jog niekas kitas apart mūsų šiame pasaulyje neegzistavo.

Timas palinko link manęs.

-Aš tave myliu, Ade, - jis tarė tyliai. –Gal per retai tai sakau, bet žinok, kad tai jaučiu, - jis priglaudė kaktą prie manosios. Nusišypsojau.

-Aš taip pat tave myliu, Timi.

X

Mūsų kūnai buvo susipynę, už lango vis dar buvo tamsu. Kvėpavau grynu oru, kuris įėjo pro atvirą balkono langą ir jaučiau, kaip tolygiai ir ramiai kilnojosi Timo krūtinė. Mano oda pašiurpo nuo vėjo gūsio, pasklidusio po kambarį. Atsargiai, kad nepažadinčiau garbaniaus, atsistojau iš lovos ir nupėdinau rūbais apmetytomis grindimis, kad uždaryčiau balkono langą. Lipdama į lovą, netyčia trenkiau mažąjį kojos pirštelį į lovos kampą ir nusikeikiau garsiai. Išgirdau Timą mieguistai sukikenant.

-Visiškai nejuokinga, - tariau.

-Nagi, juk juokinga, kad tu tamsoje nematai, - jis nusijuokė ir pasirąžė. Jo žalios akys vėl stebėjo mane. Atsiguliau į lovą ir užsiklojau savo nuogą kūną plona antklode. Timas pasisuko į mane, o aš į jį.

-Kodėl nemiegi? – paklausė ir prisitraukė mane arčiau savęs. Panardinau savo  veidą jo kaklo linkyje. 

-Nežinau, - atsidusau ir pirštais ėmiau žaisti su Timo garbanomis. Jis iš pasitenkinimo atsiduso ir aš šyptelėjau.

-Man tai patinka, - tarė specialiai lūpomis liesdamas mano ausų galiuką. Mano oda vėl pašiurpo, tik šį kartą ne nuo vėjo, o nuo Timo prisilietimo.

-Patinka kas? – paklausiau tyliai.

-Tokios naktys, momentai su tavimi, tai man padeda atsipalaiduot ir pasijust laimingam, - pastebėjau, jog šiandien neįprastai daug kalbėjo Timas. Jis tuo nepasižymėdavo, tačiau džiaugiausi viskuo, ką iš jo išgirdau. –Tu nuostabi, Adela.

xxxx

laisva pamoka reiškia naują dalį✨
ačiū, kad skaitot❤️
taip pat, kviečiu paskaityti savo naują darbą, kuris bus tęsiamas, po to, kai baigsis ši knyga. "paslaptys, dinastijos ir melas" rasit mano profilyje. labai daug reikštų jei paskaitytumėt ir paliktumėt atsiliepimą✌🏼