Mano Randai ir Timas

22.

Naktį atsibudau tris kartus nuo to pačio matyto veiksmo: kaip neaiškios figūros bado vargšę moterį. Po ketvirtojo košmaro, užmigti nebegalėjau, todėl tik gulėjau apsikabinusį Timą, kuris tyliai miegojo.

Vis mąsčiau apie tai, kaip per tiek nedaug laiko vaikinas tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Išgirdau, kaip pro mano duris kažkas praėjo ir nulipo laiptais. Atsargiai, kad neprižadinčiau juodaplaukio, ištraukiau ranką iš jo glėbio ir pagriebiau telefoną nuo spintelės, kad patikrinčiau kiek valandų.

Penkta valanda ryto, o tai reiškė, jog Relisė išeina į ankstyvą pamainą, o už dviejų valandų turėsiu eit pažadint Felikso į mokyklą. Atsistojau ir nupėdinau link durų. Netrukus jau nusileidau laiptais ir išvydau Relisę, besikraunančią daiktus į savo didelę rankinę.

-Prižadinau? - jos veide pamačiau susirūpinimą.

-Ne, - papurčiau galvą. -Košmarai, - tariau ir ji palinksėjo.

-Aš taip pat negalėjau ramiai miegoti, - ji papurtė galvą. -Galiu prisiekti, kad girdėjau, kaip naktį kažkas vaikščiojo Felikso kambaryje, todėl miegojau budinčiu rėžimu, - ji sunkiai atsiduso.

-Kur Natanielis? - paklausiau. Paskutines tris dienas jo nemačiau.

-Jį iškvietė anksčiau, sakė, jog vakare sugrįš, - atsakė ir aš palinksėjau. -Turbūt jaučiuosi saugiausiai, kai namuose yra ir jis.

-Pritariu, - tariau ir įsipyliau į stiklinę šalto vandens.

-Negirdėjau, kaip vakar išėjo Timas, - mačiau tetos veide mažą šypsenėlę.

-Todėl, kad jis pasiliko, - pajutau, kaip mano skruostai ėmė raudonuoti, o Relisės antakiai pakilo lyg ji nė nebūtų numaniusi, kad vaikinas vis dar buvo čia.

-Na, aš labai tikiuosi, kad jeigu ką naudojot apsaugą, - ji tarė tyliai, o aš paspringau savo vandeniu.

-Relise! - sušukau, kaip galėdama tyliau, o teta pradėjo juoktis.

-Juokauju. Suprantu. Nenorėjai būt viena, po tokio... baisaus įvykio.

Palinksėjau.

-Kaip manai ar man pavyktų aplankyti tą moterį? - paklausiau ir Relisė susiraukė.

-Nemanau, kad tai būtų gera idėja.

-Aš noriu įsitikinti, kad jai viskas gerai, - atsidusau. -Dėl savo ramybės.

-Gerai, - ji atsiduso sunkiai. -Per pertrauką nueisiu į suagusiųjų skyrių ir sužinosiu, kurioje palatoje ji guli.

Apsikabinau tetą ir pakštelėjau į skruostą.

-Ačiū.

X

Išlydėjau Feliksą į mokyklą, o grįžusi atgal į savo kambarį nebeišvydau Timo ant lovos, miegančio. Pažvelgiau, jog įsitikinčiau, kad jo telefonas vis dar ant spintelės. Išgirdau, kaip atsidarė vonios durys ir pro jas išėjo vaikinas.

-Labas rytas, - tarė nusišypsodamas. Jis klestelėjo šalia manęs ant lovos ir apsikabino.

-Labas, - atsakiau ir pasiekusi antklodę, apgaubia ja mus abu.

-Tu ankstyva, - jis pakėlė antakius.

-Negalėjau miegoti, vis atsikeldavau nuo košmarų, - papurčiau galvą. -O kodėl tu nemiegi?

-Atsbudau, kai išleidinėjai Feliksą į mokyklą.

Palinksėjau. Pro langą mačiau, kaip kilo saulė, bet už lango oras buvo nekoks, didžiulis vėjas taršė medžių plikas šakas.

-Šiandien dirbu rytinę pamainą, - jis atsiduso, stodamasis iš lovos. -Turėčiau važiuot namo, persirengt ir išsimaudyt, - Timas pasirąžė.

-Tikrai turi važiuot? - jaučiau didelį nenorą būti viena namuose. -Išsimaudyt gali ir čia, - parodžiau į vonios pusę.

Jis šyptelėjo.

-Kad ir kaip man patinka, jog nenori manęs paleist, turiu važiuot, Ade, - jis sunkiai atsiduso ir apėjęs lovą, pasiėmė savo telefoną. -Juk žinai, kad man be galo reikia pinigų.

X

Ėjau ilgu ligoninės koridoriumi ir dar kart pažvelgiau į Relisės atsiųstą žinutę, kad pasitikrinčiau ar esu reikiamame korpuse. Ligoninės man priminė tą kartą, kai guėjau subintuota ir kenčianti sunkius skausmus po gaisro. Jos man asocijavosi su viena iš baisiausių gyvenimo naktų, kuri buvo baisi ne tik todėl, jog apdegiau, praradau senelius, bet ir todėl, kad niekaip negalėjau prisiminti, kas tą naktį vyko.

Netrukus priėjau palatą, prie kurios sėdėjo keli žmonės. Mačiau žmones, kurie turėjo būti moters tėvai ir jauną, panašaus amžiaus, kaip moteris, vyrą. Sprendžiant iš jo žiedo, jis turėjo būti jos vyras.

-Sveiki, - tariau priėjus prie jo. -Aš... - sustingau, kai jis pakėlė akis į mane. Ką aš čia iš tiesų veikiu? -Aš Adela, -tariau ir jis atsistojo.

-Tu ta pati mergina, kuri iškvietė policiją ir...

-Taip, - palinksėjau ir šyptelėjau. -Aš tik norėjau pažiūrėti, kaip ji laikosi, - parodžiau į palatos duris. -Atnešiau gėlių, - pakėliau puokštę laukinių gėlių ir padaviau jas vyrui.

-Jai labai patiks, - jis nusišypsojo pro ašaras.

-Kaip ji laikosi? - pažvelgiau į palatą, kurios durys buvo uždarytos, o žaliuzės nuleistos, tada į jos tėvus, kurie įdėmiai stebėjo mane. Ir vėl sutelkiau dėmėsį ties vyru priešais save.

-Ji patyrė rimtą galvos traumą, nes jai buvo trenkta, - jo balsas drebėjo. -Naktį buvo atliktos reikiamos operacijos, bet po kol kas Nora dar neatsibudo, - jis sušniurkštė nosimi. Pasikapsčiau savo kuprinėje ir padaviau jam servetėlių pakelį. Vyras padėkojo. - Gydytojai sako, jog ji turėtų išsikapstyti, nors žaizdos labai rimtos.

-Aš labai apgailestauju, jog turit tai patirti, - papurčiau galvą ir apkabinau vyrą. Jis palinksėjo.

-Tu Adela, taip? - prie mūsų priėjo ta pati moteris, kuri visą laiką mane stebėjo. Linktelėjau. -Aš Noros mama. Man įdomu ar tu tikrai nematei tų baisių žmonių veidų? - jos rankos drebėjo.

Sunkiai atsidusau vėl grįždama į tą naktį.

-Atleiskit, - papurčiau galvą. -Policijai pasakiau viską, ką mačiau, - pasitryniau kaktą. Esu įsitikinusi, jog nieko neužmiršau iš tos nakties. -Nemačiau jų veidų, bet žinau, kad buvo dviese. Abu buvo juodai apsirengę, atrodė lyg šešėliai...

Noros mama palinksėjo ir apkabino mane.

-Jeigu nebūtum įsikišusi, ji turbūt dabar būtų negyva... Ačiū, tau.

X

Prieš išeidama užsukau pas Relisę. Ši dirbo prie registracijos, pildydama kažkokius dokumentus.

-Kaip ji? - pakalusė, pakėlusi akis į mane.

-Jos būklė stabili, bet vis dar neatsikėlė po operacijos, - tariau ir teta atsiduso.

-Dabar jiems reiks laukti, o tai turbūt yra sunkiausia...

Palinksėjau.

-Kur eisi dabar? - paklausė.

-Nežinau, - atsakiau. -Nenoriu būti viena namuose, tad mąstau apie kokią viešą vietą.

-Nepamiršk parašyti mamai, - priminė Relisė.

xxxx