Grįžusi namo išsikroviau savo daiktus. Nuo tos nakties, kai atstūmiau Zayn su juo nekalbėjau. Kitiems buvo įdomu kodėl aš jį ignoruoju. Net ir pats Zayn norėjo pasikalbėti su manimi apie viską, tačiau aš tik giliai įkvėpiau ir pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Aš tikrai nenoriu skaudinti Brian. Nenoriu sugadinti jo ir Zayn draugystės. Tai būtų labai negražu iš mano pusės, nes Brian mane supažindino su visais savo draugais, pristatė jų pagrindinę taisyklę, kurią aš ir Zayn sulaužėme. Noriu, kad Brian būtų laimingas net jei man ir teks paaukoti savo laimę. Vis dėl to Zayn nėra vienintelis vaikinas šioje žemėje, taip?
"Labas?" mano būsimas įbrolis įeina į mano kambarį ir šitaip ištraukia mane iš mano minčių. "Atėjau pasikalbėti." Jis menkai šypteli.
Linkteliu vaikinui ir kai jis atsisėda ant mano lovos pirštais perbraukiu per savo susivėlusius plaukus. Kai pagalvoju, jog jis atėjo pakalbėti su manimi apie Zayn mano širdis pradeda plakti beprotiškai greitai, mano delnai ima prakaituoti. Jaučiuosi tokia sumišusi.
"Nežinau kas tau nutiko trobelėje, bet prašau tavęs man viską paaiškinti. Nenoriu, kad su kažkuo pyktumeisi ir taip pat nenoriu, kad sulaužytum taisyklę." Brian atsidūsta. Linkteliu.
"Aš žinau, Brian" šypteliu jam. "Suprantu, kokia svarbi tau ta taisyklė, todėl nesijaudink. Viskas gerai. Ir jei su kažkuo susipyksiu aš būtinai išsiaiškinsiu ir susitaikysiu." linkteliu patikindama jį, kad būtent tą ir padaryčiau.
"Gerai, nes Zayn yra čia. Pakviečiau jį, nes noriu, kad jūs pasikalbėtumėt ir išsiaiškintumėt savo vaikų darželio nesutarimus" Brian plačiai nusišypso ir atsistoja nuo mano lovos.
O Dieve, Brian, ką tu padarei?! Trenkiu sau per veidą. Mano širdis vėl pradeda plakti beprotiškai stipriai. Kai mano būsimas įbrolis palieka mano kambarį į jį įeina Zayn. Vaikino plaukai susivėlę, jo paakiai patamsėję, kas reiškia, jog jis nemiegojo kelias naktis. Giliai įkvepiu stengdamasi nusiraminti, tačiau tai man visiškai nepadeda.
"Aš noriu pasikalbėti. Gal galim važiuoti iš čia?" vaikinas savo rudomis akimis pažvelgia į mano veidą. Linkteliu ir pakilusi iš lovos bėgu prie durų. Nusileidusi laiptais į pirmą aukštą apsimaunu batus ir apsivelku striukę. Kai Zayn nusileidžia laiptais pas mane išeinu į lauką.
Neturiu žalio supratimo kur jis mane veža, tačiau tai man šiuo metu mažiausiai rūpi. Viskas apie ką galvoju yra tai, ką aš turėsiu jam pasakyti. Jei atvirai, tai aš bijau. Aš nenoriu jo skaudinti. Tačiau taip pat nenoriu skaudinti ir Brian. Mes visada turime rinktis kas mums yra svarbiau. Man svarbi yra šeima. Dabar Brian yra mano šeimos dalis.
"Kas tau atsitiko? Kas atsitiko mums? Viskas buvo gerai. Vieną minutę mes puikiai sutariam, kitą - tu jau pyksti ant manęs dėl kažko, atstumi ir nekalbi su manimi kelias dienas." kai jis sustabdo automobilį atsisuka į mane. Aš matau kaip jam skaudu ir koks jis liūdnas, tačiau aš negaliu nieko padaryti.
"Aš negaliu, Zayn" iškvepiu visą plaučiuose turėtą orą. Nežinau, ką turiu jam pasakyti, kaip turiu jį nuraminti, todėl šneku net negalvodama apie nieką. "Aš nenoriu skaudinti Brian. Pats žinai kokia svarbi jam yra ta jūsų taisyklė. Jūs esat geriausi draugai..." šneku, tačiau būnu jo nutraukta.
"Galvoji aš norėjau prasidėti su savo geriausio draugo įsesere?!" Zayn balsas pradeda kilti kas mane šiek tiek įbaugina, tačiau nekreipiu į tai dėmesio.
"Niekas, girdi mane? Niekas nenori, kad mes būtume kartu. Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Kažkuris iš mūsų galiausiai susimaus ir mums abiems bus žymiai skaudžiau negu yra dabar. Atleisk, Zayn, tačiau aš nerizikuosiu viskuo ką turiu ir ką turi tu vien tam, kad mudu būtume kažkokia pora, kai esam atskirai nuo visų, o prie visų elgtumėmės lyg sumauti nepažįstami." Zayn veidas persikreipia. Matau jo veide liūdesį, nusivylimą ir galų gale - pyktį.
"Tai pasakykim jiems" jis sušnabžda. Ką?! "Pasakykim jiems ir nusispjaukim į tuos, kurie nepriims to" savo liežuviu jis perbraukia per savo lūpas jas sudrėkindamas.
"Ne. Niekam nieko nesakysim. Viską pamiršim ir gyvensim kaip gyvenom prieš susipažindami" atsidūstu. Jaučiuosi beprotiškai pavargusi. "Vežk mane namo" sukrentu į automobilio sėdynę.
Juodaplaukis sėdintis šalia manęs nutyla ir visą kelią iki mano namų nieko man nesako. Aš žinau, kad jis susiras kažką gero ir aš jam netrukdysiu net jei man ir teks nebebendrauti su nė vienu iš jo ir Brian draugų būrio.
"Iki, Zayn" liūdnai šypteliu išlipusi iš automobilio. Vaikinas dar kartą nužvelgia mane ir nuvažiuoja.
Kai įeinu į namų vidų Brian net neklausia manęs kaip sekėsi. Manau suprato vien iš mano veido, kad viskas nebuvo taip gerai kaip turėjo būti.
"Mes ir vėl išvažiuojam!" mama cypteli apsikabindama mane. Andrew pradeda juoktis. "Su Andrew kitą savaitgalį išskrendam į Londoną. Žinai, reikalai, darbas." ji nusišypso. Linkteliu.
Nuėjusi į savo kambarį atsigulu į lovą. Rytoj į mokyklą, todėl turėčiau eiti miegoti, tačiau jaučiuosi klaikiai. Kai važiavom su Zayn visą laiką galvojau ką jam pasakyti, tačiau, kai reikėjo jam viską pasakyti aš išsigandau. Nenorėjau, kad jis taip kentėtų. Jei galėčiau atsukčiau laiką atgal ir bendraučiau su juo visiškai kitaip tą vakarėlio naktį, tačiau labai gaila, kad negaliu to padaryti. Tai buvo labai neteisinga ir aš tai suprantu, tačiau ateis diena kada mes abu turėsime antrąsias puses ir susitikę nusijuoksime. Net neabejoju tuo.
***********
Labai nepatinka man šita dalis, bet, manau, kad tik todėl, nes esu atpratusi nuo rašymo. Ačiū, kad skaitot!(;
