Pas Rikį važiuoju apsirengusi treningais. Visos kitos kelnės veržė mano kelius. Tai kėlė man beprotišką skausmą. Nors ir dabar vaikštau kaip po gero sekso, vos tik mano keliai išsitiesia man velniškai skauda. Brian net neklausia apie tai už ką esu jam dėkinga. Nors ir esu įsitikinusi, kad vėliau jis paklaus apie tai savo merginos. Kai Brian sustoja Rikio namų kieme jis atsisuka į mane ir menkai šyptelėjęs išsiropščia iš automobilio.
Jaučiuosi kaip sulaužyta. Man beprotiškai skauda kelius, pradeda suktis galva, o po to smarkiai suduria šoną. Susiraukiu iš skausmo ir išleidusi aimaną atsisėdu ant plytelėmis iškloto takelio vedančio durų link.
"Ar tau viskas gerai?" Amelia pažiūri į mane išsigandusi. Brian įėjęs į namo vidų, todėl lauke esame tik mes dvi. "Aš paėmiau tau vaistų nuo skausmo" blondinė liūdnai šypteli.
"Ačiū" šypteliu. Mano akyse pradeda temti. Nors lauke ir nebuvo šalta, tačiau mane velniškai krėtė šaltis. Man buvo šalta iš vidaus. Galbūt dėl to, nes man tereikia palipėti porą laiptelių ir įeiti pro namo duris, kad pamatyčiau jį ten? Mano širdis pradeda beprotiškai plakti, kai pamatau Zayn išeinantį pro namo duris į lauką.
Net iš čia mačiau jo surauktus antakius. Atrodau labai kvailai. Sėdžiu vidury takelio, o Amelia šokinėja aplink mane lyg būčiau mažas vaikas. Kai mano ir Zayn žvilgsniai susitinka man į mintis grįžta mano gimtadienio nakties įvykiai. Įkvepiu šalto ir gaivaus oro, o tuomet pradedu stotis. Kai man tai pavyksta iš pirmo karto plačiai išsišiepiu. Nekvėpuodama stengiuosi kaip galėdama grakščiau įeiti į Rikio namus. Nenoriu parodyti juodaplaukiui, kurio visas žvilgsnis šiuo metu sutelktas į mane, kad man kažkas negerai. Nenoriu, jog jis manytų, kad aš silpna. Aš nesu silpna. Aš esu tiesiog... velniškai sužlugdyta.
"Labas, Aalia!" Eliott surinka ir pribėgęs stipriai mane apkabina. Plačiai nusišypsau nuo tokio jo gesto.
Norėjau, kad Zayn per mano gimtadienį būtų su manimi ne todėl, kad mylėčiausi su juo ir ne todėl, kad esu jį įsimylėjusi, norėjau būti su su juo tik todėl, nes iš visų žmonių kurie priklauso šiai draugų grupei Zayn buvo vienintelis skyręs man tiek dėmesio ir šilumos. Vien tik dėl jo pradėjau šiame prakeiktame mieste jaustis kaip namuose.
"Labas" nusišypsau, kai jis atsitraukia. Atsisėdu ant sofos. Mano naujasis draugas įsitaiso šalia manęs.
Visi pradeda šnekėti apie praėjusį vakarėlį, o mano mintyse šiuo metu nėra nė vieno gero atsiminimo apie jį. Mano mintyse tik ta nuoga blondinė ant nuogo vaikino su kuriuo mintyse kūriau mūsų ateitį. Kai Zayn grįžta iš lauko nebegirdžiu nė vieno balso. Matau tik jį.
Jis atsisėda į fotelį esantį kiek dešiniau sofos ant kurios aš sėdžiu. Jaučiu kaip mano akyse pradeda kauptis ašaros, kai jis stebi savo telefono ekraną ir plačiai išsišiepia. Ar jam rašo ji? Kodėl jis taip šypsosi? Zayn būdamas su manimi šitaip nesišypsojo. Nes tu jam neįdomi, Aalia. Kam jam reikia tavęs? Kam išvis reikia tavęs? NIEKAM.
Pakilusi iš savo vietos bėgte pasileidžiu į lauką. Atsisėdusi ant laiptų pravirkstu. Jaučiuosi tokia vieniša ir niekam nereikalinga, kad man net darosi baisu. Amelia ir Meg atbėga paskui mane. Jos taip pat atsisėda ant laiptelių ir abi apkabina mane. Garsus kūkčiojimas palieka mano lūpas. Noriu namo. Noriu atgal į Niujorką.
"Kvėpuok, Aalia" Meg sušnabžda man į plaukus, tačiau aš neįstengiu kvėpuoti. Mano akyse visas nuo ašarų išblankėjęs vaizdas pradeda suktis, galiausiai mano akyse aptemsta ir visos jėgos mane apleidžia. Susmunku kažkurios iš merginų glėbyje. Dar girdžiu kaip kažkuri iš jų išbėga į namo vidų kažką šaukdama, tačiau aš nieko negirdžiu.
Atsimerkiu nuo aparato pypsėjimo. Noriu vandens. Mano burnoje dabar tiesiog Saharos dykuma. Atsisėdusi lovoje turbūt kažką prižadinu. Eliott labai greitai atsiranda prie manęs. Brunetas įpila vandens į stiklinę ir liūdnai šyptelėjęs paduoda man. Menkai jam šypteliu.
"Kodėl aš čia?" sušnabždu suraukdama antakius, tačiau vaikinas tiesiog išeina į koridorių. Girdžiu, kad jis kažką pasako stovėdamas už durų, tačiau niekaip nesusikaupiu išgirsti kas tai.
"Aalia!" Meg cypteli ir tiesiog šoka man į glėbį. Suvaitoju iš skausmo. Nežinau kodėl, tačiau man velniškai skauda kūną. "Kaip mes jaudinomės" brunetės ašaros nuteka mano kaklu. Ji sušniurkščia nosimi ir pasitraukia nuo manęs. Kodėl aš nesuprantu kas vyksta?
"Tu susmukai lauke ant laiptų" Brian uždeda savo ranką ant manosios.
"Ir dėl to mane reikėjo atvežti čia? Ką aš dabar turėsiu pasakyti mamai?!" klykteliu.
"Tu suknistai nekvėpavai, mes negalėjom užčiuopti net tavo pulso" Zayn piktu žvilgsniu nužvelgia mane. Ko jam čia reikia?
Taip jau yra buvę ir anksčiau. Viskas prasidėdavo nuo menkų panikos atakų ir baigdavosi mano prabudimu ligoninėje. Po tokių „nuotykių" man būdavo gėda pažiūrėti į mamos veidą. Galvojau, kad su kiekvienu mano pabudimu ligoninėje ji pradeda manęs labiau nemėgti. Kiek vėliau viskas aprimo. Viskas atrodo grįžo į savas vėžias, tačiau deja...
****
Labai jums ačiū, kad skaitot!!❤️
