Pakeliu savo pilnas ašarų akis į blondinę stovinčią tarpduryje. Amelios žvilgsnis laksto nuo manęs iki stiklo šukių. Truputį išsigąstu kai pamatau kraujo klanelį aplink save. Apsižvalgiusi aplink save atgaunu sveiką protą. Ką aš padariau? Mergina ateina šalia manęs ir ištiesia savo ranką padėdama man atsistoti.
"Brian nėra. Jis kažkur išvažiavo." jos delnas perbėga man per nugarą. Nurimstu. "Pasakok man viską, Aalia, dabar." jos balsas griežtas.
Manau ji tik bando tokia būti. Manau, kad ji tik apsimeta esanti griežta, nes jos akyse įžvelgiu velnišką baimę. Liūdnai jai šypteliu ir nuleidžiu savo galvą daugiau negalėdama laikyti akių kontakto su ja. Bijau ir vėl apsibliauti.
"Gal gali leisti man susitvarkyti?" tariu jai žiūrėdama į grindis. "Noriu pagalvoti kaip tau viską papasakoti" sušmabždu, tačiau ji pritūpusi pradeda rinkti stambias stiklo šukes sau į delną.
"Pasakok man viską dabar" mergina liūdnai šypteli. Atsinešusi šluotą bandau į vieną krūvelę sušluoti smulkias stiklo šukes.
Viską jai papasakoju. Neslėpiu nuo jos visiškai nieko. Jaučiuosi velniškai nuskriausta, įskaudinta ir sutrypta. Kai baigiu jai pasakoti savo ir Zayn istoriją suprantu, kad mano kambario grindys jau švarios, o ir buvusio kraujo klanelio visiškai nebesimato.
"Žodžiu, Amelia, aš jį įsimylėjau, žinai" pasimetu. Nebežinau ką jai sakyti. "Tik prašau tavęs nesakyk nieko Brian. Jis pasius" mano skruostu nurieda ašara kurią Amelia labai greitai nuvalo savo nykščiu.
Ji įtraukia mane į savo glėbį ir šiltai apkabina. Amelia savo delnu glosto mano nugarą. Tai verčia mane nurimti ir visiškai atsipalaiduoti.
"Kodėl nepasakei man anksčiau?" blondinė sušnabžda. Trukteliu pečiais. Tikrai galvojau, kad ji viską išpliurps savo vaikinui. Mano būsimam įbroliui ir vaikino, kuris mane įskaudino geriausiam draugui. "Sutvarkykime tavo kelius" ji šypteli pažiūrėdama man į akis. Linkteliu jai pamačiusi sukrešėjusį kraują ant savo blauzdų. Truputis kraujo vis dar sunkėsi iš mano kelių, tačiau nekreipiau į tai dėmesio.
Man buvo labai įdomu ką Amelia galvoja. Net nejaučiu skausmo, kai Amelia traukia stiklo šukes man iš kelių. Norėčiau mokėti skaityti mintis. Tuomet žinočiau ko žmonės iš manęs nori ir ką jie apie mane galvoja. Galbūt tuomet nebūtų buvę tos avantiūros su Zayn?
"Per kiek laiko aš jį pamiršiu?" sušnabždu. Blondinė pakelia savo mėlynas akis į mane. Jos rankose esantis tvarstis mane šiek tiek išgąsdina. Jaučiuosi kaip kokia ligonė.
"Nežinau, Aalia" Amelia liūdnai šypteli. "Viskas priklauso tik nuo tavęs. Svarbiausia neprarask savęs. Kad ir kaip bebūtų sunku surink save, kad ir iš mažiausių gabalėlių, bet neprarask savęs." blondinė lieknomis savo rankomis apsikabina mane.
Kai Brian grįžta namo aš ir Amelia sėdime virtuvėje ir geriame arbatą. Mano nuo ašarų sutinęs veidas dabar buvo atsileidęs. Tik dabar pradedu jausti skaudančius kelius. Blondinė paduoda man vaistų nuo skausmo kuriuos užgeriu arbata.
"Šiandien važiuosim pas Rikį." mano būsimas įbrolis plačiai išsišiepia. "Ar spėsit susiruošti per porą valandų?" priėjęs jis pabučiuoja savo merginos smilkinius. Ji užsimerkia.
Norėčiau tokių santykių kokius turi Brian ir Amelia. Kas galėtų pagalvoti, jog viskas prasidėjo nuo nekalto sekso? Amelia jam šypteli, kai jis kažką jai sušnabžda. Jų santykiai tokie paprasti, tačiau be galo gražūs. Jis bent jau nemiega su kitomis. Mano pasąmonė lyg nubloškia mane į mano gimtadienio naktį, kai įėjusi į kambarį pamačiau tą merginą. Ant jo.
Tu šiandien važiuosi pas Rikį, Aalia, tu sutiksi jį. Kaip elgsiesi tada? Tas balsas mano galvoje tiesiog klykte klykia. Taip jau yra buvę ir anksčiau, kad ir kaip bebūtų gėda pripažinti, tačiau manau, kad šįkart aš tikrai išprotėsiu.
"Aš manau, kad pasiliksiu namuose" dirbtinai šypteliu atsisukusi į Brian ir Amelia.
"Jokiu būdu. Eliott prašė tave atsivežti. Sakė, kad pasiilgo tavęs. Kad ir ką tai bereikštų." Jis papurto galvą į šonus ir iškelia savo delnus į viršų pasiduodamas.
Pasiduodu ir aš. Žinau, kad man dar per anksti sutikti jį. Esu įsitikinusi, kad aš apsibliausiu jį pamačiusi, tačiau galbūt jei įprasiu jį matyti ir nekalbėti su juo gal viskas bus geriau? Aalia, tu gali mylėti jį ir per atstumą. Vis dėl to, tu pati kalta, kad jis taip pasielgė. Suleidžiu savo pirštus į savo plaukus ir juos timpteliu sukeldama menką skausmą.
Visada bandydavau skausmą numalšinti kitu skausmu ir esu įsitikinusi, kad tai tapo mano didžiausia yda. Net per tiek metų nesugebėjau to atsisakyti. Galbūt tai yra vienintelis dalykas dėl kurio aš vis dar esu čia? Noriu pasakyti, kad aš patirdama skausmą jaučiuosi gyva. Tiksliau, primenu sau, kad aš vis dar gyva, kad aš vis dar kvėpuoju. Nors dažnai ir nenoriu to, tačiau manęs niekas neklausia, o ir įkyrėti kitiems dėl savo psichinės būklės nenoriu.
